Iš tiesų, mokestinių pakeitimų skuba yra netoleruotina, kai mokesčių pakeitimo įstatymai Seimą pasiekia kartu su ateinančių metų biudžetu. Ne kartą buvome situacijoje, kai gruodžio mėnesį gyventojai ir įmonės su siaubu stebi trilerį nežinodami, kokia mokestinė našta juos užguls nuo naujų metų sausio 1 d. Tačiau tai nereiškia, kad išsamią mokestinę reformą reikia dar kartą atidėti ir vilkinti, ypač kai jos ydos yra gerai žinomos ir ne kartą įvardintos ir vietos ekspertų, ir tarptautinių institucijų.
Turbūt daugelis neabejoja, kad nėra lengva įgyvendinti tokią mokesčių reformą, kad „ir vilkas sotus būtų, ir avis sveika liktų“. Bet kokių lengvatų – įskaitant ir labiausiai nepagrįstas bei žalingas – naikinimas, bet kokių mokesčių tarifų didinimas, bet koks naujas mokestis visada sulauks vienos ar kitos visuomenės grupės nepasitenkinimo. Netgi mokesčių mažinimas, kaip matėme prieš kelerius metus, gali sulaukti daug kritikos, nes sumažina valstybės galimybes finansuoti viešąsias paslaugas.
Todėl turint omenyje, kad 2023 m. vyks savivaldybių tarybų rinkimai, o 2024 m. – Seimo ir prezidento rinkimai, reformos atidėliojimas mažina tikimybę, kad „lygesni už lygius“ jaučiai bus paimti už ragų. Kitaip sakant, artėjant rinkimams ir vengiant aštresnio konflikto su kai kuriomis visuomenės grupėmis, gali būti sunku išravėti įsisenėjusias neteisingas ir neefektyvias mokesčių sistemos ydas. Nors daugelis pripažįsta, kad mokestinis „gyvulių ūkis“ nėra pageidautinas, deja, jis ir toliau klesti bei pradeda skaičiuoti jau ketvirtąjį dešimtmetį.
Mokesčių reformos reikia ne dėl pandemijos pasekmių
Akivaizdu, kad pandemija atvėrė nemažą skylę valdžios sektoriaus biudžete, dėl kurios valstybės skola viršys 50 proc. BVP. Tačiau tokia skola vis tiek išlieka viena iš mažiausių euro zonoje ir nesukuria jokių problemų nei šiandienos, nei ateities kartoms – Lietuvos skola yra tvari, jos kredito reitingas šiemet net pagerėjo, todėl valstybė skolinasi už nulines ar neigiamas palūkanas.
Tačiau reformos negalima ir atidėlioti prisidengiant pandemija. Taip, kai kuriems sektoriams nėra lengva ir jie yra gilioje krizėje, tačiau jie sudaro mažą dalį mūsų šalies ekonomikos, o pandemijos pabaiga jau už kampo. Jei mokestiniai pakeitimai neigiamai paveiktų labiausiai nukentėjusius sektorius, juos galima įgyvendinti palaipsniui arba numatyti kitokias paramos priemones, o ne atidėlioti pačią reformą.
Reforma reikalinga ne tam, kad artimiausiu metu būtų subalansuoti valstybės finansai, o tam, kad valstybė turėtų efektyvesnę ir teisingesnę mokesčių sistemą, užtikrinančią tvarų ilgalaikių savo įsipareigojimų finansavimo šaltinį.
Trys optimalios mokesčių sistemos kriterijai
Mokslinėje literatūroje sutariama, kad pagrindiniai optimalios mokesčių sistemos kriterijai yra paprastumas, teisingumas ir efektyvumas.
Paprastumas reiškia, kad mokesčių deklaravimas ir jų mokėjimas gyventojams bei įmonėms neturėtų būti daug laiko ir pastangų kainuojantis procesas. Iš mokesčio į biudžetą surenkamų lėšų
ir jo administravimo kainos skirtumas neturi būti niekingai mažas, kaip, pavyzdžiui, yra su nekilnojamojo turto apmokestinimu Lietuvoje.
Be to, komplikuota, išimtimis ir išlygomis perpinta mokesčių sistema neretai tampa ir regresinė – mažiausius mokesčių tarifus gali sumokėti gaunantys didžiausias pajamas. Taip yra todėl, kad spragomis, lengvatomis ir išimtimis sugeba pasinaudoti tik teisininkus ir mokesčių konsultantus pasisamdyti galintys asmenys. Ši problema yra itin aktuali ir Lietuvoje – priklausomai nuo to, kokia bus pasirinkta viena iš daugybės ekonominės veiklos teisinių formų, mokėtinas mokesčių tarifas gali skirtis kelis kartus.
Teisingumo principas reikalauja, kad mokesčių mokėtojai nebūtų diskriminuojami. Gaunantys didesnes pajamas turi sumokėti daugiau mokesčių – tai vadinama vertikaliu teisingumu. Tuo tarpu vienodas pajamas gaunantiems, bet skirtinga ekonomine veikla užsiimantiems ar skirtingai ją įteisinantiems turi būti taikomas vienodas mokesčio tarifas – tai vadinama horizontaliu teisingumu.
Būtent horizontalaus teisingumo Lietuvoje yra mažiausiai, todėl skirtingoms visuomenės grupėms taikomos pajamų mokesčio lengvatos taip pat neturėtų išvengti reformuotojų peilio. Deja, esame atsidūrę nemalonioje situacijoje, kad kai kurių „lygesnių už lygesnius“ nedrįstama įvardinti, vengiant jų nuožmios reakcijos.
Galiausiai, mokesčių sistemos efektyvumo kriterijus reiškia, kad siekiama minimizuoti paskatas slėptis šešėlyje, registruoti veiklą kitoje šalyje, ir skatinama dirbti, užsiimti verslu ir investuoti. Idealiu atveju mokestinė sistema turi turėti taip vadinamus teigiamus išorinius eksternalitetus – ne tik padėti surinkti lėšų į biudžetą, bet ir pakeisti gyventojų bei įmonių elgseną, pavyzdžiui, mažiau teršti aplinką ar vartoti jiems ir aplinkiniams kenkiančių produktų. Tokie mokesčiai vadinami akcizais, arba nuodėmių mokesčiais – jų Lietuvoje tikrai nėra per daug, todėl būtų galima svarstyti, pavyzdžiui, daugelyje pažangesnių valstybių populiarėjančius akcizus nesveikiems maisto produktams.
Didinant mokesčių sistemos efektyvumą, taip pat nereikėtų užmiršti dar vieno aspekto – mokesčių vengimas legaliais ir nelegaliais būdais turėtų būti sudėtingas. Šiuo aspektu turto mokesčiai yra efektyvesni už pajamų ir vartojimo mokesčius. Todėl, pavyzdžiui, taršių automobilių mokestis atitinka visus tris optimalios mokesčių sistemos kriterijus.
Svarbu ne tik lengvatos ir išimtys
Čia svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad ne visos lengvatos yra blogos ir naikintinos – yra ir tokių, kurias Lietuva galėtų apsvarstyti ir pradėti taikyti. Pavyzdžiui, visos kaimyninės valstybės taiko pelno mokesčio lengvatą reinvestuojamam pelnui – pelno mokestį įmonės sumoka tik tada, kai uždirbtas pelnas išmokamas akcininkams. Tol, kol pelnas įdarbinamas įmonės plėtrai, darbo vietų kūrimui ar atlyginimų didinimui, jis nėra apmokestinamas.
Tokiomis lengvatomis valstybės bando ne tik skatinti investicijas, bet ir konkuruoja, bandydamos privilioti dideles tarptautines įmones. Čia galima atkreipti dėmesį į tai, kad pagal sukauptų tiesioginių užsienio investicijų ir BVP santykį Lietuva yra paskutinėje vietoje Vidurio ir Rytų Europoje. Todėl diskutuojant apie mokestinius pakeitimus, reikia svarstyti ne tik apie tiesiogines pasekmes, tai yra, kiek bus surinkta lėšų, kas mokės, o kas nesumokės, bet ir „antrąją išvestinę“ – ar pavyktų pritraukti investicijų, sukurti darbo vietų ir paskatinti atlyginimų augimą.
Galiausiai, susitaikant su tuo, kad bet kuri mokesčių sistemos reforma susilauks kritikos ir nepatenkintųjų murmėjimo, valdžios atstovams svarbu neužmiršti svarbaus veiksnio, kuris pakeltų mokesčių moralę ir mažintų mokesčių vengimą – tai efektyvaus ir skaidraus surinktų mokesčių panaudojimo.
Tam būtinos struktūrinės reformos, optimizuojančios valstybinių įstaigų ir viešąsias paslaugas teikiančių institucijų tinklą, viešųjų pirkimų proceso tobulinimas ir nuolatinė kova su bet kokios korupcijos apraiškomis.
Atšventus 31-ąją Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną būtų pats metas imtis ne vieną dešimtmetį atidėliotos reformos, ir padovanoti Lietuvai paprastesnę, teisingesnę ir efektyvesnę mokesčių sistemą.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis.
