Remiantis JT ataskaitos duomenimis, lietuviai yra laimingesni nei latviai, estai ar vengrai, bet jaučiasi blogiau nei daugelis turtingesnių europiečių. Nieko nuostabaus – beveik visose šalyse daugiau nei penktadalį laimės jausmo lemia būtent finansinė gerovė, šiuo atveju matuojama kaip vienam gyventojui tenkantis BVP.
Tiesa, BVP vienam gyventojui yra netobulas rodiklis, nes jis nedaug pasako apie gyventojus, beveik visai neparagaujančius šalies ekonominio pyrago. Vis tik pastaraisiais metais sparčiai augę atlyginimai bei mažėjusi pajamų nelygybė tarp dirbančiųjų prisidėjo prie nemažos dalies gyventojų didėjančio laimės jausmo.
Tačiau, priešingai nei prieš metus, Lietuvoje didesnę dalį laimės jausmo paaiškina ne ekonominiai, o socialiniai rodikliai. Rodiklis „socialinė parama“ matuojamas ne vertinant valstybės mokamas socialines išmokas ar suteikiamas socialines garantijas, bet klausiant gyventojų, ar jie turi draugų ir giminaičių, kuriais galėtų pasikliauti atsidūrę bėdoje. Pagal šį rodiklį Lietuva pakilo į 20 vietą ir lenkia beveik visas Vakarų Europos šalis, tačiau atsilieka nuo Šiaurės valstybių. Žinoma, čia galima ne tik pasidžiaugti, bet ir įtarti, kad dėl silpnokos valstybės socialinės apsaugos sistemos neretai belieka pasikliauti artimaisiais.
Deja, pagal du rodiklius Lietuva nepasistūmėjo į priekį, o nukrito žemyn. Lietuva niekada neblizgėjo pagal sveiko gyvenimo trukmės kriterijų, o dabar nukrito dar žemiau – iš 62 į 71 vietą pasaulyje. Čia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad vertinama ne tik tikėtina gyvenimo trukmė, bet ir sveikata senatvėje. Todėl sveikesnio gyvenimo būdo skatinimas ir pastangos mažinti alkoholio ir tabako vartojimą ilgesniu laikotarpiu leistų reikšmingai kilstelti ir laimės lygį.
Pagal dosnumo rodiklį Lietuva, deja, yra priešpaskutinėje vietoje pasaulyje – tik labai maža dalis gyventojų nuolat skiria pinigų labdarai. Lietuviai linkę padėti ir pasikliauti artimų žmonių rate, bet daug šaltesni kitų žmonių problemoms. Tokie rezultatai antrina ir kitų institucijų atliktiems tyrimams, rodantiems, kad, pavyzdžiui, lietuviai nėra empatiški. Tačiau dalinimasis ir rūpinimasis kitais sukuria laimės jausmą, kartais didesnį nei kažko gavimas. Tai vienas iš lengvesnių būdų kilstelti nacionalinę ir asmeninę laimę.
Kaip ir anksčiau, didelė dalis lietuvių nesijaučia galintys laisvai kontroliuoti savo gyvenimo. Iš dalies tai turbūt yra susiję su finansinėmis priežastimis. Be to, dalis vyresnės kartos tas galimybes prarado dėl ilgos okupacijos. Nepasikeitė situacija ir korupcijos srityje, ji labai neigiamai veikia laimės jausmą – lietuviai korupcijos mato per daug ir į jį ją reaguoja skaudžiai. Tačiau nepasitenkinimas esama situacija ir visiškas korupcijos netoleravimas yra svarbus žingsnis link jos naikinimo.
Galiausiai, net ir besidžiaugiant pakilusiu nacionaliniu laimės lygiu nereikėtų užmiršti Levo Tolstojaus romane „Ana Karenina“ išsakytos minties, kad visos laimingos šeimos yra panašios viena į kitą, o kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip. Vidutinė laimė, kaip ir vidutinis darbo užmokestis, vidutinė gyvenimo trukmė ar vidutinė ligoninės pacientų temperatūra slepia daug detalių apie individualias problemas. Vidutinė lietuvių laimė atrodo neblogai, bet skurde ir neviltyje esančių šeimų yra vis dar per daug.
Atsiras teigiančių, kad nelaimingi emigruoja, todėl situacija neatrodo labai bloga. Iš tiesų, nemažėjantys emigracijos mastai rodo, kad bent daliai lietuvių dabartinio užimtumo ir atlyginimų augimo neužtenka, kad jie jaustųsi laimingi, ten kur gimė. Tačiau šis Jungtinių Tautų tyrimas rodo, kad ne piniguose laimė. Arba bent jau – laimė yra ne tik piniguose. Sveikesnė, laisvesnė, mažiau korumpuota, dosnesnė ir rūpestingesnė visuomenė yra nemažiau svarbios aplinkybės siekiant asmeninės laimės.
