Euro zonos ekonomika pastarąjį pusmetį buvo stagnacijoje, o gilesnio nuosmukio išvengė dėka didesnių viešojo sektoriaus investicijų bei po pandemijos klestėjusių paslaugų sektorių. Deja, naujausi ekonominio aktyvumo rodikliai rodo, kad euro zonai gali nepavykti išsisukti vien su trumpalaike stagnacija.
Euro zonos pramonės pirkimų vadybininkų indeksas, artimai koreliuojantis su BVP, liepos mėnesinį nukrito į žemiausią lygį nuo pandemijos pradžios ir rodo gilėjantį jos nuosmukį. Antrą mėnesį iš eilės prastėjo ir paslaugų sektorių aktyvumas. Itin prastai atrodo Vokietijos ekonomika – apdirbamosios gamybos apimtys ten yra nukritusios į 2017 metų lygį, o tendencijos išlieka neigiamos.
Pastaraisiais mėnesiais nuvylė ir Kinijos ekonomika – vartojimo augimas sulėtėjo, o tolimesnes jos augimo perspektyvas slopins besitęsianti nekilnojamojo turto krizė. Tai blogos naujienos daugeliui Europos pramonės įmonių, kurios nuo Kinijos rinkos yra priklausomos labiau nei JAV įmonės. Nereikėtų užmiršti, kad neigiamos įtakos turės ir neslopstanti įtampa tarp Kinijos bei Vakarų. Vis dar iškyla nauji prekybos barjerai – JAV riboja svarbių technologijų eksportą, Kinija apribos germanio ir galio, naudojamų lustų ir aukštųjų technologijų gamyboje, eksportą.
Europos ekonominės problemos nėra lokalizuotos jos pramonės sektoriuje. Didžiausiose euro zonos ekonomikose vartotojų pasitikėjimo rodiklis, rodantis jų asmeninę finansinę padėtį ir lūkesčius dėl ateities pajamų bei ekonominių tendencijų, pastaraisiais mėnesiais šiek tiek padidėjo, bet išlieka arti istorinių žemumų. Mažmeninė prekyba Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje šiemet yra sumažėjusi maždaug 5 procentais.
Aptirpusi europiečių perkamoji galia ir sumažėjęs jų vartojimas yra svarbus veiksnys, užkertantis kelią tolimesniam kainų augimui. Vokietijos gamintojų kainos mažėja jau devynis mėnesius – nuo praėjusių metų spalio. Kol kas daugiausiai prie spartaus infliacijos mažėjimo prisidėjo atstatytos pasaulinės tiekimo grandinės ir palankios tendencijos žaliavų rinkose – ženkliai atpigo nafta, gamtinės dujos, daugelis grūdų.
Kodėl stebint ekonomikos stagnaciją ar net artėjančio nuosmukio ženklus bei sparčiai mažėjančią infliaciją ECB vis dar didina palūkanų normas? Pagrindinė priežastis – klestinti darbo rinka. Daugelyje šalių rekordinis praėjusių metų pelningumas leido įmonėms nemažinti darbuotojų skaičiaus ir didinti atlyginimus net tuomet, kai sušlubavo paklausa. Nedarbo lygis euro zonoje išlieka rekordinėse žemumose, o atlyginimų augimas beveik visose euro zonos šalyse gerokai viršija pastarojo dešimtmečio tempus.
Daugeliui gyventojų tai neatrodytų gera priežastis griežtinti pinigų politiką ir sukelti papildomą finansinį stresą gyventojams bei įmonėms – juk žemas nedarbo lygis ir sparčiau augantys atlyginimai nėra neigiamas ekonomikos reiškinys. Deja, šioje situacijoje ECB bijo, kad sparčiai augantys atlyginimai paskatins tolimesnį paslaugų brangimą, o dėl to infliacija nusistovės aukštesniame nei 2 proc. per metus lygyje.
Taigi, tikėtina, kad tam, jog būtų pristabdytas atlyginimų augimas ir nuslopinti infliacijos lūkesčiai ECB pakels palūkanų normas daugiau nei reikėtų, o per artimiausius metus euro zonoje pamatysime ir ekonomikos nuosmukį, ir didesnį nedarbo lygį.
Gera žinia čia yra tik tai, jog šios savaitės palūkanų normų pakėlimas jau gali būti paskutinis, o mažesnė infliacija ir ekonomikos problemos greitai, tikėtina, kad jau kitų metų pirmąjį pusmetį, paskatins centrinį banką apversti plokštelę ir pradėti mažinti palūkanų normas.
