Prisimena toks įvykėlis. Iš labai senų laikų, kai karo išvietintus asmenis Vokietijoje globojo šalies okupantai amerikiečiai, kurių mes, lietuviai, beveik visiškai nepažinojome ir, ilgokai gyvenę diktatorių komunistų ir nacių priespaudoje, nežinojome, kaip su jais elgtis. Tautinėmis grupėmis buvome apgyvendinti karo apgriautose buvusiose vokiečių kareivinėse ir priskirti šias sritis valdančių amerikiečių karo komendantų priežiūrai. Buvo įsakyta mums susiorganizuoti, išsirinkti komitetus, su kuriais prižiūrėtojai bei aprūpintojai galėtų kalbėtis. Susiorganizavę pradėjome ir savo veiklą, kuri, niekam nekliudant, vystėsi gana plačiai. Neužmiršome nė savo politinių siekių, tiksliau – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Pradėjome ir šią veiklą puoselėti. Vienoje tokioje gyvenvietėje, mes jas vadinome stovyklomis, rodos, Hanau mieste, lietuvių komitetas, politinių siekių vedamas, Vasario 16-tą ruošėsi švęsti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šventę. Nuėjo pas amerikietį komendantą leidimo: norime kelti Lietuvos vėliavą, giedoti himną, ar galima, klausė. Kelkit vėliavą, giedokit himną, rinkit karalių, sakė pusamžis karininkas, bet tik nekelkit triukšmo. Visa kita didžiosios pasaulyje demokratijos, apie kurią, deja, mes dar labai mažai težinojom, atstovui nerūpėjo. Tik triukšmas, jeigu jis kiltų, sakykim, renkant karalių.
Šis, nors ir menkas, tačiau mums tada kažkaip būdingas, iš kitų valdžių niekada negirdėtas, net ir tokiomis aplinkybėmis nė kokios mūsų veiklos nevaržantis, amerikiečio pareiškimas man prisiminė, perskaičius bičiulio Algimanto Gurecko atsiliepimą į „Bernardinai.lt“ paskelbtą Leonido Donskio straipsnį, siūlantį Lietuvai atsisakyti prezidento pareigybės, kaip visiškai nereikalingos.
„Mielas Leonidai… Sutikčiau su tavim, jei vietoje prezidento išrinktumėm Lietuvai karalių, nors jis būtų ir be realių politinių galių, kaip Norvegijoj“, – ten pat rašė Algimantas Gureckas, beje, vienas iš Lietuvos Konstitucijos autorių, vėliau skundęsis joje numatytomis nepakankamomis galiomis prezidentui.
Ne, mielas Algimantai, jeigu Lietuvai prezidento ir nereikia, tai dar mažiau jai reikia karaliaus, ir užsimotas jo rinkimas gali sukelti irgi didelį triukšmą. Tikrai didesnį, negu anas amerikietis komendantas bijojo. Nesileisiu į Leonido Donskio samprotavimų nagrinėjimą, nes jie nėra visiškai nauji, bet buvę skelbti ir kitų Lietuvos valstybės santvarkos vertintojų, tarp kurių ir mano trigrašis yra, tačiau labai sveikinu reikalo iškėlimą, tikėdamas, kad jis neliks be atgarsio, kurio anksčiau nebūdavo. Tik šiek tiek neaiškus Leonido Donskio siūlomas prezidento pakaitalas, todėl ir pritariu Algimanto Gurecko ten pat pareikštai nuomonei, kad visgi valstybei vadovas reikalingas, ir koks nors pareigūnas prezidento vietą užimti turi. Bet tik ne simbolinis, kaip Gureckas samprotauja, o turintis aiškias tarnybines valstybei reikalingas pareigas. Mano siūlymas, ir čia noriu jį pakartoti, buvo toks. Lietuvai dabartinės santvarkos su trimis didžiaisiais vadovais – prezidentu, Seimo pirmininku ir premjeru – tikrai nereikia. Užtektų tik Seimo pirmininko, kurio atsisakyti neįmanoma, ir premjero, arba Seimo pirmininko ir prezidento, kuriam priklausytų ir visa ministrų taryba. Santvarka – panaši į Amerikoje išvystytą ir jau daug metų gerai veikiančią. Nes dabar tie trys didieji – tik mažai veiksminga, tarp savęs nuolat susikryžiuojanti biurokratija, ėdanti skurdų valstybės iždą. Premjeras su savo patarėjais ir ministrų kabinetu, prezidentas – su savo daugiau kaip trisdešimčia jų ir dar su jų padėjėjais bei sekretorėm, iš viso – apie pusantro šimto, ir sunku suprasti, kuriem galam jų ten reikia? Žodžiu, vienoks arba kitoks pakeitimas čia tikrai reikalingas, ir Leonido Donskio pasiūlymas pagrindą turi. Tik klausimas, kaip jam duoti eigą? Manyčiau, kad tai būtų Seimo uždavinys, tačiau kas galėtų įpareigoti jį šio darbo imtis? Ar viena tokia paskata negalėtų ateiti iš „Piliečių santalkos“ arba kurios nors kitos visuomeninės organizacijos? O gal pradininkė galėtų būti ir kuri nors politinė partija? Ką pats Leonidas Donskis galėtų šiuo klausimu pasiūlyti?
Tačiau Lietuvos valstybės sandaroje ne ši viena bėda. Yra jų ir daugiau. Kam reikalingos apskritys, jau seniai keliamas ir niekaip atsakymo nerandantis klausimas.
Prezidentas jau seniai kalba apie jų panaikinimą, tačiau pats visgi nieko nedaro.
Tarpkarinėje nepriklausomoje Lietuvoje buvo tik apskritys ir valsčiai, ir valstybei tvarkyti jų užteko. Kodėl taip pat negalėtų būti dabar? Rajonai vėl galėtų būti pavadinti apskritimis, o seniūnijos – valsčiais, ir būtų tikrai gražiai parodytas aštuonioliktųjų metų nepriklausomos Lietuvos valstybės tęstinumas.
Taip pat kodėl tokia didelė valstybei vadovaujanti biurokratija? Nepriklausomybę paskelbus Lietuvos valdžią sudarė apie 8000 tarnautojų, o dabar jų jau apie 32000. Kodėl? Į prezidentus kandidatuodamas, Valdas Adamkus ministerijų skaičių žadėjo sumažinti iki dvylikos. Kodėl taip nepadarė? O dabar Kubilius žada steigti dar vieną – energetikos, ir jų bus jau net keturiolika. Nejaugi Ūkio, Žemės ūkio ir žadama steigti Energetikos ministerijos negali sutilpti po vienu, sakykim, Ūkio ministerijos stogu? Kodėl Kultūros ministerija negali būti sujungta su Švietimo ir mokslo ministerija? O pagaliau, ko iki šiol dar niekas nesuprato, kodėl reikia 141 Seimo nario? Kai daugelis mano, kad užtektų tik jų pusės?
Tai vis klausimai, daug kartų kelti, ir labai gaila, kad niekas nenori į juos atsakyti. Ar nieko ta kryptimi nereikš nė šis Leonido Donskio patarimas Lietuvai atsisakyti prezidento, beje, tik gal jau ne karaliaus naudai? Labai būtų gaila, kad ir jis nueitų vėjais.
