Šiaulių miesto savivaldybė 32 kapavietes paskelbė neprižiūrimomis. Anksčiau toks statusas suteiktas dar 49 kapams. Į juos žadama leisti laidoti kitų palaikus. Galutinio sprendimo savivaldybė dar nepriėmė – vis atsiranda dingusių giminių. Kapinių prižiūrėtojai sako, kad „devintas vanduo nuo kisieliaus“ taip bando susirasti vietą prestižinėse kapinėse.
Reikia išsaugoti paminklus ir įrašus
Administracijos direktoriaus įsakymu K. Donelaičio kapinėse 32 kapavietes perėmusi miesto savivaldybė ketina ten leisti laidoti eilės tvarka.
„Šiauliuose trūksta kapaviečių mirusiesiems, todėl bus galima pasirinkti – laidoti Ginkūnų kapinėse ar neprižiūrimoje kapavietėje K. Donelaičio kapinėse“, – sakė Miesto infrastruktūros skyriaus vyriausiasis specialistas Tomas Petreikis.
32 neprižiūrimų kapaviečių sąrašas buvo paskelbtas daugiau nei prieš metus ir tris kartus kartotas respublikinėje ir vietos spaudoje.
Į skelbimus atsiliepė šeši žmonės. Įrodę giminystės ryšius su mirusiaisiais, jie įgijo teisę patys ar jų šeimos nariai po mirties būti ten palaidoti. Prieš tai jie turėjo pasirašyti įsipareigojimą prižiūrėti apleistas kapavietes, išlaikyti seno kapo ribas, išsaugoti paminklus ir paminklinius įrašus apie čia palaidotus mirusiuosius.
Galutinio sąrašo nėra
T. Petreikio žodžiais, nors terminas atsiliepti jau baigėsi, Savivaldybė dar neskuba tvirtinti galutinio neprižiūrimų kapaviečių sąrašo ir neleidžia juose laidoti.
Vis dar kreipiasi giminystės ryšius bandantys įrodyti žmonės. „Galėtumėme klausti, kur jūs buvote anksčiau, įstatymas atgaline data neveikia. Bet neišvarome – žmonės būna praleidę terminą dėl emigracijos ar kitų svarbių priežasčių“, – aiškino specialistas.
Pagal kitą – 49 apleistų kapaviečių sąrašą – prižiūrėtojų paieškos terminas baigsis kitų metų vasarį. Prižiūrėti šias K. Donelaičio kapinėse esančias apleistas kapavietes jau pareiškė norą aštuoni asmenys.
Neprižiūrimomis paskelbtose kapavietėse vėl laidoti galima praėjus 50 metų po palaidojimo.
Dairosi geresnės vietos
Vaida Buračienė, UAB „Specializuotas transportas“ kapų priežiūros organizatorė, sakė, jog kai kurie apleistų kapaviečių prižiūrėtojai atsiliepia tik suvokę, jog trūksta vietų laidoti.
„K. Donelaičio kapinės yra laikomos prestižinėmis Šiauliuose, todėl norėdami čia pasilaidoti tolimi giminės – devintas vanduo nuo kisieliaus – įrodinėja savo ryšius su mirusiaisiais“, – pasakojo V. Buračienė.
Ji negailėjo karčių žodžių tik dabar atsiradusioms giminėms, kurie dešimtmečius buvo pamiršę savo artimųjų kapus.
V. Buračienė sakė, kad net ir emigravę žmonės pasirūpina artimųjų kapų priežiūra. Pavyzdžiui, už kapų priežiūrą moka kapinių tvarkytojams.
Kapinėse – ir miesto istorija
K. Donelaičio kapinėse esama žydų kapų, kuriuose palaidoti žmonės čia nebeturi gyvų artimųjų ar jie yra išvykę. Ar gali būti, kad jų kapuose taip pat būtų laidojama?
Šiaulių žydų bendruomenės pirmininkas Borisas Šteinas sakė, kad tai negresia, nes kapavietės prižiūrimos.
„Būna, kad žmonės išvažiuoja, palieka kapus, bet mes ieškome giminių, organizuojame kapų priežiūrą, tai – didžiulis darbas“, – sakė B. Šteinas.
K. Donelaičio kapinėse bendruomenė atliko savo kapaviečių inventorizaciją: surašė, kas kur palaidotas. Mirusiųjų artimieji nuolat informuojami apie kapavietės būklę.
„Nelabai sparčiai, bet po truputį kapų priežiūra gerėja“, – sakė B. Šteinas.
Jis neigiamai vertina Savivaldybės ketinimus laidoti neprižiūrimas kapavietes: „Žmogus palaidotas ir reikia leisti jam ilsėtis ramybėje“. B. Šteino nuomone, svetimus palaidojus į apleistą kapavietę, anksčiau kape atgulusių žmonių atminimas po truputį bus ištrintas. „Svetimi anksčiau palaidotais žmonėmis rūpinsis tik epizodiškai“, – mano B. Šteinas.
Bažnyčia nedraudžia, bet pataria gerbti
Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius kunigas Algis Baniulis „Šiaulių kraštui“ tvirtino, kad bažnyčia neprieštarauja dėl laidojimo apleistose kapavietiese.
Tikintieji nevengia toje pačioje vietoje laidoti kelių kartų mirusiųjų. Svarbu, kad būtų laikomasi pagarbos mirusiesiems, nebūtų išniekinami anksčiau palaidotų žmonių palaikai, būtų išlaikomi užrašai ant paminklų.
Kunigo teigimu, išsaugoti užrašus apie ankstesnius mirusiuosius reikėtų ir dėl tų, kurie ieško savo šaknų – pastaruoju metu vis daugiau žmonių domisi savo šeimos praeitimi, genealoginiu medžiu.
„Tik nelipkime vieni kitiems ant galvos. Gyvi lipame, tai bent po mirties taip nesielkime“, – patardamas kuo ilgiau išlaikyti kapą sakė kunigas A. Baniulis.
Mažiausiai – 25 metai
Vilniaus universiteto profesorius, antropologas Rimantas Jankauskas priminė, kad įstatymu apibrėžiamas kapo ramybės laikotarpis yra laikas, per kurį iki kaulų suyra nekremuoti žmogaus palaikai.
Konkrečią kapo ramybės laikotarpio trukmę kapinėse, atsižvelgdamas į grunto sudėtį ir į tai, ar kape palaidotas asmuo sirgo pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiamąja liga, nustato kapinių prižiūrėtojas, remdamasis hidrogeologinio tyrimo rezultatais ir visuomenės sveikatos centro apskrityje išvada. Kapo ramybės laikotarpis negali būti trumpesnis kaip 25 metai.
R. Jankausko teigimu, Europos šalyse susiklosčiusi labai skirtinga praktika. Dažniausiai kapavietė suteikiama už tam tikrą mokestį ir ribotam laikotarpiui (Lietuvoje – iki šiol neatlygintinai).
Trūkstant žemės kapavietėms, jei vieta neišpirkta, po tam tikro laiko joje vėl gali būti laidojama.
Skirtinga praktika
R. Jankauskas pasakojo, kad Graikijoje (panaši tvarka ir Portugalijoje) paprastai po trejų metų palaikai ekshumuojami. Jei palaikai nevisiškai suirę, jie papildomai metams užkasami laikinoje seklioje kapavietėje.
Po ekshumacijos palaikai sudedami į metalinę dėžę ir saugomi lentynoje osarijuje – ant dėžės užrašomas velionio vardas. Giminės gali uždegti žvakutę, pastatyti fotografiją. Vieta osarijuje yra mokama – 30-50 eurų per metus, priklauso nuo municipaliteto.
Jei niekas nemoka 5 metus, palaikų dėžė išnešama iš osarijaus, jei dar po 2 metų niekas nepasidomi, laikoma, kad giminės mirę, išvykę ar nesirūpina. Palaikai pripažįstami be priežiūros ir perkeliami į bendrą duobę.
„Antropologijoje pasiektas konsensusas, kad kapavietė nejudinama, kol gyva žmonių atmintis. Paprastai tai trijų žmonių kartų riba. Kiek įmanoma, stengiamasi atsižvelgti į specialius tam tikrų konfesijų, etninių mažumų reikalavimus. Taigi, šiuo atveju pirmenybė turėtų būti teikiama gyvųjų interesams“, – apibendrino R. Jankauskas.
Irena BUDRIENĖ
