Kaip kasmet, taip ir šiemet, mokslo metų pradžia buvo palydėta gausybe virkavimų apie vietų stygių mokyklose, perkimštas klases ir nevaldomus mokinius. Angliška švietimo sistema skundžiasi ir nemažai čia gyvenančių lietuvių. Žinau vieną šeimą, kurią taip papiktino Londono mokyklos, kad dėl vaikų atgal į Lietuvą susiruošė. Tačiau nuo čionykštės švietimo sistemos nebūtina bėgti į Lietuvą, galima mokyti vaikus namuose.
Lietuvoje privalomas mokymas reiškia, kad vaikas privalo eiti į mokyklą, išskyrus nebent tuos atvejus, kai negali jos lankyti dėl ligos. Tad nenuostabu, kad daugelis į Angliją persikėlusių tautiečių net neįsivaizduoja, jog šioje šalyje vaiką mokyti namuose yra visiškai legalu – užtenka atitinkamoms institucijoms pranešti apie savo pasirinkimą. Profesionalius mokytojus samdyti irgi nėra privaloma - vaiką gali mokyti patys tėvai net jeigu jie neturi pedagoginio išsilavinimo. Reikalavimo, kad namuose mokomo vaiko lavinimas atitiktų mokyklinę programą, irgi nėra.
Ką dabar pagalvojot? Įtariu, tą patį, ką ir aš, kai pirmą kartą apie tai išgirdau – jog namuose vaiką mokinti ryžtasi nebent visažiniai profesoriai arba jokios atsakomybės nejaučiantys asocialai. Pasirodo – ne. Bet kad tą suprasčiau, prireikė susitikti su šeima, kurios vaikai mokomi namuose.
Tokią šeimą sutikau visiškai atsitiktinai talkos Holland parke metu. Jau metai kaip esu įsijungusi į parką tvarkyti padedančių savanorių būrį ir savaitgaliais kapodama gervuogynus, rinkdama sausuolius bei kuopdama uždumblijusius tvenkinius ne tik kaulus pajudinu, bet ir su naujais žmonėmis susipažįstu.
Prieš savaitę Holland parko talkininkų būrį papildė šeima – vyras su žmona ir keturi vaikai: du paaugliai berniukai, aštuonerių metų mergaitė ir vežimėlyje gulintis kūdikis.
Iki tol nė karto nepasitaikė, kad į talką ateitų visa šeima; kažkaip įprasta, kad šeimos kartu laiką leidžia pramogaudamos, o ne naudingą darbą dirbdamos. O ir pati šeima atrodė gana netipiška. Pagal aprangą akivaizdu, kad musulmonai – mama ir dukra su skaromis, berniukai su kepuraitėmis ir ilgais, žemę šluojančiais drabužiais. Bet visi baltaveidžiai, išskyrus tamsėlesnio gymio tėvą, kuris vienintelis vilkėjo europiečiams įprastą aprangą – džinsus ir striukę.
Niekada anksčiau iš arti su musulmonų šeima nesusidūrusi naudojausi proga ją stebėti, ir per tą pusdienį sugriuvo visas tuzinas apie musulmonus susidarytų stereotipų, įskaitant stereotipą apie užguitas žmonas.
Bet labiausiai nustebino vaikai. Kai pamačiau gervuogynus kapojančius paauglius berniukus, pamaniau – tėvai čia juos varu atvarė, ir tikėjausi jeigu ne atviro tėvų-vaikų konflikto, tokio įprasto šiuolaikinėse šeimose, tai bent jau paslėptos įtampos.
Nieko panašaus. Vaikai ne tik darbavosi, kiek jiems leido jėgos, jie tuo pat metu tyrinėjo aplinką, jie gaudė varles ir tritonus, nešdavo tėvams ir kitiems talkininkams parodyti, jie stebėtinai laisvai, bet jokiu būdu ne familiariai bendravo su nepažįstamais suaugusiais, jie viskuo domėjosi, bet nebuvo įkyriai smalsūs. Apvilkus frakais nesunku būtų buvę juos palaikyti prestižinės Etono berniukų mokyklos auklėtiniais.
Per arbatos pertraukėlę užkalbinau vaikų motiną ir pagyriau puikų auklėjimą. Ji pasakė, jog tai todėl, kad mokina vaikus namuose, neleidžia į mokyklą, nes būtent ten jie prisigraibo visokių blogybių. “Aš noriu, kad vaikai nedraskytų akių nei man, nei kitiems, kad mylėtų žmones, tausotų aplinką. Kai kiti tėvai skundžiasi, kad jų vaikams viskas nuobodu, tai mūsiškiams viskas įdomu. Šįryt kai ruošėmės į talką, sakiau – nepatiks, nusibos, sakykit, eisim ką kita veikti. Bet jiems patiko.”
Toji skara apsigaubusi moteris – ir mama, ir vaikų mokytoja viename asmeny - nebuvo nei kokių nors mokslų profesorė, nei pedagogė. Vakarų Londone gimusi, čia vidurinę mokyklą baigusi ir ja nusivylusi moteris (neklausiau, bet man pasirodė, kad ji iš tų, savo valia islamą priėmusių anglių) nusprendė pati rūpintis vaikų lavinimu.
Nežinau, kiek mano tautiečių ryžtųsi prisiimti tokią naštą ir atsakomybę. Juk patogiau peikti valdžią ir kaltinti kitus, bet nieko pačiam nedaryti.
Zita Čepaitė
