Henrikas Daktaras knygoje „Išlikt žmogumi“ teigia, kad Remigijus Daškevičius galėjo būti susijęs su nuodais, kuriais siekta jį nunuodyti.
Valdžios nesudomino Henytės byla
Kaip prisiminimų knygoje rašo Henytė, atlikdamas bausmę Vilniaus griežtojo režimo kolonijos lokalinėje zonoje jis nuo rezonansinių bylų dalyvių laikėsi atokiau, nors turėjo didžiulį autoritetą. Tačiau jo kriminalinę biografiją nuodugniai išstudijavę teisėsaugininkai įsitikinę, kad sėdėdamas kolonijoje, Kauno „daktarų“ lyderis susidraugavo su kone visos Lietuvos nusikalstamo pasaulio autoritetais ir kolonijoje buvo laikomas vienu autoritetingiausių kalinių.
„Kalėjime sėdint, galvoje sukosi dar viena mintis dėl Strasbūre laimėtos bylos prieš Lietuvą. Bet Lietuvos vyriausybė nesiima iki šiolei jokių veiksmų, kad būtų peržiūrėta mano byla. Kaip ne kaip, bet spalio 20 d. (2000 metais, – aut. past.), sukaks metai, kai Lietuva gavo nurodymą peržiūrėti mano bylą. Todėl advokatas Vytautas Sviderskis Strasbūro teismui parašė skundą ir nurodė, kad Lietuva nevykdo Strasbūro teismo įpareigojimų peržiūrėti mano bylą, – teigė Henytė. – Graudu ir pikta, kad korumpuoti valdininkai gali įkišti tave už grotų ne už padarytą nusikaltimą, bet dėl asmeninių priežasčių. Konstitucijoje rašoma, kad valstybė gina savo pilietį ir jo interesus. Nežinau, kur ir ką apgynė, bet tik ne mane. Juo labiau kad tie valdininkai nėra skaitę Konstitucijos!”
Nuodai – vištų šlaunelėse?
Nuo neatmenamų laikų iki šiolei seniausias pasaulyje žudikas – nuodai – veikia tyliai ir dažnai be pėdsakų. Savo knygoje Henytė tvirtina, kad 2001-ųjų rugpjūčio 19-ąją vienas kalinys jam davė maisto, į kurį buvo įpilta nuodų. Pavalgęs vištų šlaunelių tvirto sudėjimo vyriškis staiga pasijuto blogai ir vos liko gyvas.
„Šįkart šlaunelės atrodė keistokos, truputį raudonokos ir kartoko skonio (...). Po kelių minučių pasidarė bloga, ėmė pykinti. Pagalvojau, gal persivalgiau? Pykinimas nesiliovė. Nuėjau į tualetą ir visą pietų turinį išvėmiau. Pamažu jaučiau, kad po truputį mane apleidžia jėgos, darėsi silpna, sukosi galva. Šiaip taip sugrįžau į savo sekciją ir atsiguliau ant lovos. Bet ir gulint lovoje, nepagerėjo. Kad nebevaikščioti, tvarkinys prie lovos pastatė kibirą, į kurį jau vėmiau tulžimi, nes, kas buvo skrandyje, jau buvau išvėmęs. Po kurio laiko jėgos apleido visai, raumenis ėmė kaustyti mėšlungis, o kojų ir rankų kaulai taip skaudėjo, kad, rodėsi, išnirs iš savo vietų. Vos vos jaučiau širdies plakimą, pasidarė šalta. Mane kratė drebulys, o tvarkinio paduotą stiklinę vandens vos išgėriau, laikydamas abiejomis rankomis. Kas tai? Aš juk sveikas žmogus, kas atsitiko mano organizmui?“ – knygoje „Išlikt žmogumi“ spėliojo H. Daktaras.
Tuomet Henytei pavyko išgyventi. Kiek atsigavęs jis svarstė, kad galbūt niekas jo nenuodijo, o mintys apie tai – vien dėl paūmėjusios depresijos. Tačiau netrukus jis iškėlė prielaidą, kad galėjo būti apnuodytos vištų šlaunelės. Jų spalva ir skonis jam iš pradžių sukėlė įtarimų.
„Savo tvarkiniu aš tikėjau, nes šis vyrukas buvo darbštus ir atsakingai atlikdavo savo pareigas, bet vis dėl to paklausiau, kodėl, prieš įmesdamas į katilą šlauneles, nulupo nuo jų odą? Vargšelis vėl sutriko, pasimetė ir lyg teisindamasis pasakė, kad odos nuo šlaunelių nenulupo, – prisiminė sunkiausią dieną kalėjime išgyvenęs Henytė. – Tada man viskas tapo aišku! Aš visada nuo virtų šlaunelių nulupu odą ir tik tada valgau. Prakeikimas! Reiškia, man jas kažkas pakišo ir norėjo nunuodyti!”
Atsigavęs Henytė nuėjo pasikonsultuoti su gydytojais, kurie jam pasakė, kad nuo mirties jį išgelbėjo tai, jog šlaunelės virė net 2 valandas. „Šiaip rūkytus gaminius aš nelabai ir valgau, o jei ir tenka, tai gerai išverdu vandenyje. Taip buvo ir su minėtomis apnuodytomis šlaunelėmis. O po dviejų valandų virimo, nuodai, esantys mėsoje, atsiskiedė vandeniu. Be to, laimė, kad pavyko viską išvemti ir tokiu būdu išvalyti skrandį nuo užnuodyto maisto”, – spėja Kauno „įžymybė“.
Į kamerą pasiuntė klaipėdietį
H. Daktaras spėja, jog į šlauneles buvo įleista geležies ar gyvsidabrio koncentrato, ir, jei nuo šlaunelių nebūtų pašalinta oda, ji iškart būtų pajuodusi. Tuomet į kauniečio kamerą buvo įkeltas prie kameros kompanijos nelabai pritapęs jaunuolis iš Klaipėdos.
H. Daktaro įsitikinimu, jį specialiai tam, kad nunuodytų, atsiuntė vienas tariamų 1993-iųjų „Vilijos“ skerdynių iniciatorių Rimantas Zalagaitis, pravarde Zalaga, ir tuo metu su „daktarais“ aršiai konkuravusios Žaliakalnio „daškinių“ grupuotės vadeiva Remigijus Daškevičius, geriau žinomas Daškės pravarde.
„Šio klaipėdiečio, kuris atnešė šlauneles, sugyventinė draugauja su Zalaga ir Daške, kuri puikiai žinojo jų planus ir padėjo jų norams susidoroti su manimi. Tai matė visi mūsų būrio nuteistieji, kurie puikiai suprato, kas čia vyksta. Suprato ir tai, kad aš buvau per plauką nuo mirties ir kad manęs vos nenunuodijo. Niekam nesakę nei žodžio, nepasitarę net su manimi, vyrukai palaukė, kol naktį klaipėdietis eis į tualetą, ir ten jį stipriai sumušė. Sudaužė, suspardė ir paliko gulėti prausykloje ar tualete. Kaip sužinojau vėliau, buvo panaudotas net peilis, su kuriuo klaipėdiečiui apgadino kūno odą, subadė sėdmenis“, – pasakojo H. Daktaras.
Po išpuolio neteko galimybės sportuoti
Tą naktį, anot Henytės, iš namų buvo iškviesta kolonijos administracija, tarp jų – ir įkalinimo įstaigos direktoriaus pavaduotojas Arvydas Ižička. Imta ieškoti kruvino susidorojimo dalyvių ir kamerose slepiamų draudžiamų daiktų.
„Visi kaliniai buvo sveiki, gyvi, tad „mentai“ pasitenkino surastais kruvinais sportiniais marškinėliais. Jau sekančią dieną visų pamainų kontrolierius suvarė į mūsų „lokalkę“, o šie, darydami kratą ir ieškodami peilio, padarė tokią netvarką, kad beveik neliko sveiko daikto. Jie sulaužė spinteles ir stalus, atlupo grindis, sudaužė gėlių vazonus, bet taip ir nerado jiems reikiamo peilio“, – rašė Henytė.
Praėjus savaitei užsikimšo tualeto kriauklė. Santechnikas iš nuteistųjų „gaidžių“ kastos savo įrankiais kriauklėje surado priežastį ir iš tualeto skylės ištraukė kažkokį peilį. „Jis, pamatęs, ką ištraukė, kulkos greičiu nubėgo pas administraciją ir atidavė radinį „mentams“. Tai, matyt, ir buvo tas peilis, kurio taip ieškojo visi kontrolieriai“, – prisiminė prieštaringai vertinamas kaunietis.
Pasak Henytės, netrukus po šios keršto akcijos nukentėjo visi 1-ojo būrio nuteistieji. Vieną rytą direktoriaus įsakymu atvažiavo krovinių pervežimui skirtas automobilis. Į jį kalėjimo darbuotojai sukrovė visą sporto inventorių, buvusį kieme. Kadangi direktorius žinojo nuteistųjų pomėgį sportuoti, todėl ir smogė per skaudžiausią vietą.
Atstumtiesiems kelio atgal nėra
Netrukus kalėjimo direktorius nuteistiesiems pareiškė: „Tegul ateina žmonės, kurie užpuolė ir sumušė nuteistąjį Kubilių (klaipėdietį). Tegul ateina ir prisipažįsta, o tada aš duosiu įsakymą, kad į „lokalkę“ sugrąžintų sporto inventorių“.
„Kartą vienas bachūras kaunietis, pravarde Vestas, direktoriui pareiškė, kad Kubilius dar Lukiškių etapinėje kameroje pavadino jį „ožiu“. Tai didžiausias įžeidimas kalinių tarpe, jei, žinoma, toks nesi. Vestas „ožiu“ nebuvo, tad, sulaukęs tinkamo momento, peiliu subadė Kubilių, – prisiminė Henytė. – Nežinia kodėl, bet direktorius juo nepatikėjo ir pareiškė, kad jam reikalingas tas žmogus, kuris iš tikrųjų tai padarė, o ne prasiskolinęs iki ausų narkomanas. Todėl direktorius ir negrąžino sporto inventoriaus“.
Tariamai apnuodytą maistą Henytei atgabenusį Kubilių, parvežtą po sunkių sužeidimų, paguldė į medicininės dalies stacionarą, kur jis buvo akylai saugomas kontrolierių. Net ir praėjus kuriam laikui Kubilius nesiliovė prašęs, kad būtų sugrąžintas į 1-ąjį būrį. Tačiau ir šio kalinio prašymo pareigūnai nepanoro vykdyti. Galiausiai ar prisiprašė savo noru, ar kalėjimo valdžia nusprendė, bet ilgą laiką Kubilius buvo laikomas karantino patalpose – spėjama, saugumo sumetimais.
KITAME „AKISTATOS“ NUMERYJE (PASIRODYSIANČIAME RUGSĖJO 11 D.) SKAITYKITE
Kliūtys prieš lemtingą teismo sprendimą
