Henrikas Daktaras savo knygoje smulkiai aprašė teismo procesą, kuriam pasibaigus vėl buvo pasiųstas už grotų.
Svaiginantis žiniasklaidos dėmesys
1997 metų vasarį Vilniaus apygardos teisme prasidėjo Henriko Daktaro bylos teismo procesas. Jis buvo kaltinamas pagal baudžiamojo kodekso sunkių nusikaltimų straipsnius: turto prievartavimą bei poveikį nukentėjusiam. Stebint pastarojo laikotarpio kriminalinę panoramą, būtų galima teigti, jog šis procesas buvo sulaukęs bene didžiausio žiniasklaidos dėmesio. Neabejojama, jog šiandien interneto portalams tarpusavyje aršiai konkuruojant, toks procesas sutrauktų gerokai didesnį žurnalistų skaičių.
Teismo pastate buvo išrikiuota sustiprinta policijos ir kariuomenės apsauga. Visi proceso dalyviai ir liudininkai buvo atidžiai „perskanuoti“ tvarką prižiūrėjusių pareigūnų. Taip buvo vengiama netikėtų išpuolių.
„Teismo dieną, mane iš kalėjimo išvežė su didžiule ginkluota apsauga. Kareiviai net juokavo, sakydami, kad saugo mane geriau už prezidentą. Mašina sustojo prie teismo rūmų, kur mus vėl pasitiko ginkluoti kareiviai. Jie stovėjo visur – ant laiptų, koridorių kampuose ir prie teismo salės durų. Bliksėjo fotoaparatai, žurnalistai tampėsi su savo kilnojamomis kameromis, – garsios bylos teismo procesą prisiminė Henytė. – Tik užėjus į teismo salę, vėl subliksėjo fotoaparatai ir nuo to perdėto žurnalistų dėmesio ėmė svaigti galva“.
Mafijos autoritetų kaltintojas
Šioje byloje buvo vienas nukentėjęs – tuometinis koncerno „Agora“ apsaugos viršininkas Jurijus Milevskis bei vienas liudytojas – to paties koncerno apsaugos tarnybos darbuotojas Anatolijus Laskovas. Jie anksčiau abu yra dirbę Kauno kriminalinėje policijoje, tačiau ją palikę savo noru.
Du pagrindiniai liudytojai – verslininkas Sigitas Čiapas ir jo vairuotojas Vincas Varnas – buvo nužudyti 1996-ųjų balandžio 5-ąją Kaune.
Paaiškėjus, jog ši byla skirta teisėjui Pavelui Frolovui, Vilniaus apygardos teisme apsilankė tuometinis generalinio prokuroro pavaduotojas Artūras Paulauskas, iki tol valstybinį kaltinimą palaikęs tik „Vilniaus brigados“ vadeivos Boriso Dekanidzės byloje. Tąsyk vieno žurnalisto paklaustas, kodėl jis palaiko kaltinimą šiame procese, A. Paulauskas pareiškė tik dėl to, kad teisiamas H. Daktaras.
„Pirmiausia teisėjas ir prokuroras apklausė mane. Jų provokuojantys klausimai viduje man kėlė juoką. Tuo pačiu metu jaučiau ir neapykantą visam šiam parodomajam spektakliui, – rašė H. Daktaras, – Pagaliau baigėsi mano apklausa, atėjo J. Milevskio eilė. Šis pasipūtėlis pasižymėjo geru iškalbingumu, kalbėjo garsiai ir aiškiai tardamas žodžius. Gestikuliuodamas rankomis kaip profesionalus aktorius, su didelėmis pauzėmis tarp žodžių, visokiausiais būdais šmeižė mane. Teisėjas sustabdė rankos mostu J. Milevskio kalbą ir paklausė: „Ką jūs turėjote omenyje, kai H. Daktaras pasakė jums, jog turite problemų?“ J. Milevskis, supratęs teisėjo klausimą, aktoriškai, pasistaipydamas ant pirštų galų, nusišypsojęs kreiva šypsena, pratrūko: „Gerbiamas teisme, gerbiamas prokurore, ar jūs žinote, ką reiškia H. Daktaro pasakyta frazė? Tai reiškia, kad aš būsiu įmestas į jo asmeninį kalėjimą, kurį H. Daktaras turi įsirengęs po žeme. Jame yra kankinimo kamera, kurioje muša, kankina ir spardo žmones. H. Daktaras niekam ir niekada veltui nesako, kad kažkas turės problemų. Jei jis taip pasako, tai reiškia, kad taip ir bus“.
Teisminiai ginčai
Nė apie vieną bendrininkų Henytė parodymų nedavė. Šie taip pat elgėsi jo ir kitų draugų atžvilgiu. Bet ir be jų prisipažinimų tyrėjai ne taip jau mažai sužinojo.
H. Daktaro parodymai šioje byloje labai trumpi. „Netrukus teisėjas kreipėsi į mane: „Sakykite, prašau, ką reiškia jūsų ištarti mašinoje žodžiai? Ką reiškia – „turėsi problemų“?, – rašė Henytė, – Aš atsistojau ir nedvejodamas atsakiau: „Gerbiamas teisme, aš pasakiau J. Milevskiui, kad turėsi problemų, jei neduosi teismui teisingų parodymų. Tuo metu mes su S. Čiapu dar buvome geri draugai, tad išvaryti J. Milevskį iš darbo būtų buvę vieni juokai. J. Milevskis dirbo pas S. Čiapą ir buvo jam pavaldus. Mano pasakyta frazė – turėsi problemų – reiškė tik tai, kad J. Milevskis gali prarasti darbą ir daugiau nieko. Kai aš baigiau, žodis buvo suteiktas valstybės kaltintojui prokurorui A. Paulauskui. Ši gyvatė, kaip ir J. Milevskis, pratrūko tokia tirada žodžių, kurie, kaip gyvatės nuodai, užnuodijo visą salės atmosferą. Kalbėjo jis kone pusę valandos ir per tą laiką visiems paskelbė, kad, kur tik aš pasirodydavau, ten jau reikalas būdavo rimtas“.
Per teisminius ginčus A. Paulauskas teigė, kad H. Daktaro kaltė įrodyta tik dėl dviejų (iš keturių) nusikaltimų – turto prievartavimo ir poveikio nukentėjusiajam. „A. Paulauskas kalbėti mokėjo ir taip įsijautęs dirbo publikai, mesdamas pataikaujančio šuns žvilgsnį tai į teisėją, tai į žurnalistus. Kai pagaliau baigė, pasiūlė mane 10-čiai metų nuteisti. Išgirdęs tokį pasiūlymą, vos susilaikiau nuo keiksmažodžio, skirto A. Paulauskui, bet sukandęs žandikaulius, pralaukiau kol praėjo pykčio priepuolis“, – teigė Henytė.
Ketvirtas teistumas
1997-ųjų vasario 13-ąją Vilniaus apygardos teismas H. Daktarui skyrė pusaštuntų metų laisvės atėmimo bausmę bei 15 tūkstančių litų baudą už tarpininkavimą išperkant automobilius ir grasinimus J. Milevskiui, jeigu šis, liudydamas teisme, atpažins Darių Mačianską, kuris buvo pagrobęs jo automobilį.
„Tai išgirdęs, netikėjau savo ausimis. Galima sakyti, net pasimečiau, o teismo sudėtis, skubiai susirinkus savo popierizmą, net nežiūrėdami į mane, tuojau pat išėjo iš salės. Apimtas įtūžio ir keikdamas viską pasaulyje, advokatų „pažangas“, draugų pažadus, atkišau kareiviui rankas, kuris akimirksniu uždėjo antrankius. Akimis atsisveikinau su Ramute ir mama, o pats, nejausdamas kojų, lydimas kareivių, nusileidau laiptais žemyn, kur mūsų jau laukė kalėjimo „varanokas“ (...) Jau sekančią dieną pasimatymų kabinoje susitikau su Ramute, vaikais ir mama. Be galo buvau laimingas, matydamas širdžiai artimus žmones. Visi buvo tokie gražūs ir kvepėjo laisve. Vaikai, vienas kitą pertraukdami, pasakojo savo naujienas, o Ramutė, tai nuliūsdama, tai vėl pralinksmėdama, vis negalėjo patikėti, kad mane nuteisė tokiems ilgiems metams nelaisvės“, – apie savo ketvirtą teistumą rašė Henytė.
Banditai taikėsi į policijos mokyklas
Kovoje prieš mafiją vienoje barikadų pusėje su J. Milevskiu, o drauge ir su S. Čiapu, atsidūręs generalinio prokuroro pavaduotojas A. Paulauskas „Akistatai“ teigė, kad „daktarai“ jį bandė sutraiškyti tariamais kompromatais.
Pašnekovas teigė, kad girdėjęs pasakojimų, jog Henytė aiškinęs neva turįs vaizdajuostę, kurioje A. Paulauskas esą įamžintas „audringose orgijose su merginomis kažkokioje jachtoje“. „Tais laikais buvę žinių, kad nusikalstamos struktūros ketino susidoroti su nepaklusniais ir siekė ilgam įsitvirtinti. Jie bandė saviškius įtaisyti net į teisės fakultetus, policijos mokyklas. Vėliau teisėsaugoje įsidarbinę jų žmonės jiems galėjo būti labai parankūs. Deja, šiandien patekti į prokuratūrą reikia ne tik sudėtingą egzaminą išlaikyti, bet ir įgyti solidžių žmonių rekomendacijas, – tvirtino A. Paulauskas. – Dar 1996 m. oficialiai pareiškiau, kad kai kurie nusikaltėliai savo žmones deleguoja į politiką. Tačiau sulaukiau pasipriešinimo. Kai kas tada aršiai puolė, nes nedrįsau įvardyti konkrečių asmenų pavardžių. Dirbdamas prokuratūroje esu sulaukęs nurodymų, kad verčiau nelįsti ar netikrinti kelių žmonių, jų veiklos. Tiesiog man buvo sakoma: „Netrukdyk privačiam verslui“. Aš nukentėjusiems indėlininkams aiškindavau, kad pagausime tuos žulikus, kurie juos apgavo ir apvogė. Šie mums atsakydavo: „Tegul sėdi, mes norime matyti juos sėdinčius“.
A.Paulauskas sakė nepateisinąs nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje nelegaliai milijonus susikrovusių asmenų. Daugelis jų išsisuko iš teismų ir toliau nevaržomai mėgaujasi prabanga. „Jei žmogus per 19 metų tampa milijonieriumi, manau, kad tai neteisėtai įgyti pinigai. Yra nemažai tokių, kurie turi daug pinigų, bet jie kažkodėl nelinkę legalizuoti savo santaupų. Jei vieną dieną būtų skelbiama, kad reikia legalizuoti savo pinigus, manau, kad atsirastų nemažai žmonių, kurie iš savo paslėptų lagaminų ištrauktų apvalias pinigų sumas“.
