Henrikas Daktaras savo autobiografijoje „Išlikt žmogumi“ bene daugiausia pagyrimų suteikė savo bendražygiui Vidmantui Siaurusevičiui (Siaurui).
Nesėkmingas tardymas
Tardymo izoliatoriuje keletą savaičių praleidęs žmogus greitai supranta, kokių gyvenimo vertybių, iš kurių svarbiausia – asmens laisvė, jis neteko. Po kelių įtemptų savaičių ir nuolatinių minčių apie artėjančią mirtį, Henytė Lukiškėse sulaukė nelaukto svečio.
„Įėjęs į tardymo kambarį, pamačiau sėdintį už stalo buvusį komisarą Valerijų Šulčą. Jis buvo išvarytas iš VRM sistemos, tad šiuo metu V. Šulcas priėmė ištiestą tuometinio Generalinio prokuroro Artūro Paulausko ranką, pas kurį ir prisiglaudė, – teigė H. Daktaras. – Į kalėjimą V. Šulcas atsinešė net du pokalbių įrašinėjimo magnetofonus ir, demonstratyviai maigydamas mygtukus, pareiškė, jog mūsų pokalbio neįrašinės. Aš, nutaisęs abejingą veidą, nutylėjau, bet puikiai žinojau, kad yra kur nors paslėptas ir trečias „magas“. Kitaip – tai kam reikalingas cirkas su tais dviem ant stalo? Nieko naujo jis nepasakė. Uždavė eilinius klausimus apie Sigito Čiapo nužudymo organizavimą. Tiesa, dar paklausė, ar negalėjo prie S. Čiapo žūties prisidėti Pšidzė (Andrius Jankevičius, - aut.)? Mane apėmė piktas juokas, nes kiekgi galima atsakinėti į tuos pačius klausimus?“
„Atsakymas į absurdiškai kvailus klausimus buvo vienas: nieko nežinau, sėdžiu Lukiškėse, ir kas ten darosi už tvoros, ne mano rūpestis. V. Šulcui tai nepatiko, matyt, jis save laikė labai šauniu darbuotoju ir įsikalė į galvą, kad ko nepasakė Henytė prokurorui Algimantui Kliunkai, būtinai pasakys jam.
Bet dabar visos jo viltys ką nors sužinoti iš manęs, žlugo, tad baigiantis mūsų pokalbiui, nedviprasmiškai išsireiškė. Atseit jei būčiau buvęs laisvėje tą dieną, kai nušovė S. Čiapą, tai nebūčiau išsisukęs. Džiaukis, sako, kad sėdėjai kalėjime, nes, priešingu atveju, jau būtum buvęs apkaltintas žmogžudyste ir net dviguba“.
Buvęs komisaras tapo kaliniu
Daugelis teisėsaugininkų sako apie kriminalines gaujas viską žiną: kas jiems priklauso (daugelis narių yra asmeniškai įrašyti į specialią kartoteką su nuotraukomis), kokia veikla užsiima viena ar kita grupuotė, kokias verslo struktūras jos „globoja“. Tačiau dauguma pareigūnų vengia viešai šnekėti apie taip vadinamąjį „baltųjų apykaklių“ organizuotą nusikalstamumą.
Kai kurie teisėsaugos veteranai iki šiol įsitikinę, būtent V. Šulcas, buvęs ilgametis Policijos departamento organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos komisaras kažkam iš mafijos veikėjų atsistojo skersai kelio, todėl netrukus pats atsidūrė kalėjimo kameroje. Neatmestina, jog tokiu būdu V. Šulcui atkeršijo Kauno „daktarų“ žmonės.
2004 metų gruodį Vilniaus apygardos teismas vidaus reikalų sistemoje kelis dešimtmečius išdirbusiam vyrui dėl reketo skyrė penkerius metus nelaisvės. Tuometinėje spaudoje buvo plačiai nušviesta, jog už užfiksuotą ar neva užfiksuotą kelių policininkų prasižengimą V. Šulcas iš jų reikalaudavo po kelis ar net keliasdešimt tūkstančių JAV dolerių.
Daugelį metų operatyvinį darbą dirbęs V. Šulcas buvo pasirinkęs paprastą, bet efektyvią veiklos taktiką. Medžiodamas kelių policininkus, jis jų darbą stebėdavo iš atokios vietos. Kai iš pareigūnų tarnybinės mašinos išlipdavo prasižengęs vairuotojas, netrukus pasirodydavęs ir pats V. Šulcas.
Policininkams jis pareikšdavęs, jog užfiksavo kyšio paėmimą ar kitą prasižengimą ir paduodavo raštelį. Jame būdavo parašyta pinigų suma. Jei pareigūnai atsisakydavo susimokėti, V. Šulcas nedviprasmiškai leisdavo suprasti, jog jų prasižengimas bus parodytas per anuomet populiarią LNK seklių laidą.
Pasitaikė ir atvejų, kai pinigais išsipirkę vis dėlto save išvysdavo televizijos ekrane. Nežinia iš kur gavę informacijos apie šitokią V. Šulco veiklą, Policijos departamento pareigūnai patys pradėjo sekti televizijos detektyvą vaidinantį kolegą ir kartu su Vilniaus apygardos prokuratūros darbuotojais jį sulaikė. „Manau, kad V. Šulcas šios veiklos griebėsi todėl, kad tais metais sunkiai vertėsi. Nelabai tikiu, kad tai galėjo būti specialiai nusikaltėlių surengta provokacija. Šis asmuo pernelyg toli nuėjo. Be to, dar dirbdamas teisėsaugoje jis neretai elgėsi kaip avantiūristas, kurį kai kada tekdavo pristabdyti“, – „Akistatai“ kalbėjo buvęs ilgametis V. Šulco kolega.
Per žingsnį nuo garbaus titulo
Visi kalėjimai tarpusavyje lyg kraują nešančiomis arterijomis sujungti nuteistųjų etapais – vienus išgabena, kitus išveža. Per juos ir perduodami laiškeliai, – tai tarsi vidinis kalinių paštas. Jo dėka sužinoma absoliučiai viskas apie naujokus: „gaidys“ jis ar ne, skundikas ar tvirtas tylenis, kuo vertėsi laisvėje, kaip elgėsi per tardymus, kokį autoritetą turi tarp nusikalstamo pasaulio atstovų. Taip pat kaskart pasiekia žinios apie kalinių migraciją ir net kamerų autoritetų bičiulių etapus. Ką nors sumeluoti ar nuslėpti visiškai neįmanoma: visus duomenis apie šalia sėdinčius fiksuoja kalėjimo prižiūrėtojai, o kaip žinia, šie kartkartėmis mielai naudojasi bendra kalinių kasa.
„Laikraštyje perskaičiau, kad VRM darbuotojai sulaikė ir į Kauno areštinę uždarė mano draugą Vidmantą Siaurusevičių (Siaurą). Nesinorėjo tikėti apie tai, ką perskaičiau, bet jau buvo savaitė, kai Siauras buvo uždarytas į tą patį Lukiškių mirties rūsį, kuriame sėdėjau aš, – rašė Henytė. – Uždarė Siaurą į netoliese manęs esančią kamerą, tad susisiekti, nors ir sunku, bet buvo įmanoma. Per tą laiką, kol čia sėdėjau, susipažinau su mane saugojančiais kareiviais, tad jie be jokių problemų nunešdavo mano raštelius (ksyvas) į Siauro kamerą. Retkartčiais papuldavome šalia vienas kito pasivaikščiojimo kiemeliuose, tad be galo buvo smagu kalbėtis su vaikystės draugu, kurio jau seniai nebuvau matęs. Jis buvo gigantiško sudėjimo ir savotiško charakterio. Bet draugas jis buvo iš didžiosios raidės. Bebaimis, stiprus, niekada neišduodantis draugų, ginantis silpnesniuosius ir amžinai konfliktuojantis su „mentais“.
Anot Henytės, Siauras niekada nenusileisdavęs „mentams“. Jis buvo laikomas vienu griežčiausiai nusikaltėlių pasaulio normų besilaikančių asmenų ir bene vienintelis Lietuvoje pretendavo į garbingu tarp Rusijos kriminalinių autoritetų laikomą „įteisinto vagies“ titulą. „Iš visos Rusijos suplaukė sutikimai, kad jį verta priimti į išskirtinį ratą, bet atsirado ir prieštaraujančių. Dėl to jo ir nepripažino“, – teigė H. Daktaras.
Pasakojama, kad maždaug 1993 – 1994 metais Siauras Kaune buvo sušaukęs savotišką visos buvusios Sovietų Sąjungos „įteisintų vagių“ konferenciją, šiam renginiui išleido apie 10 tūkstančių JAV dolerių. Net artimiausi bendražygiai iš Vilijampolės kartais pasišaipydavo iš Siauro prisirišimo prie nerašytų „zonos“ įstatymų ir nusikaltėlių tradicijų, tačiau kalbama, kad Siauras turėjo labai didelį autoritetą. Kalbama, kad spręsti vidinių konfliktų kaunietis buvo kviečiamas ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos banditų brigadų.
Kameroje – svečias iš „brigados“
„Neilgai trukus po Siauro uždarymo, į mūsų rūsį atvedė „Vilniaus brigados“ lyderį Igorį Tiomkiną (Timochą), gerą Boriso Dekanidzės draugą. Šis žmogus taip pat buvo drąsus, nepripažįstantis „mentų“ diktuojamų taisyklių, dvasiškai stiprus ir tvirtas vyrukas, – H. Daktaras rašė savo veikale „Išlikt žmogumi“, – Prokurorai, tardytojai, su „mentų“ pagalba, provokavo jį visais būdais, bandė palaužti ir sugniuždyti kaip žmogų, bet iš to jiems nieko neišėjo.
Kartą kilo mažas konfliktas, kurio metu kažkoks karininkas pavadino Timochą mirtininku. Šis spyrė į duris ir suriko: „Anksti, šiukšle, mane laidoji, aš dar išeisiu!” Nežinau, kaip valdžia Timochą nubaudė, bet kažkokią nuobaudą už šiuos žodžius gavo. Nepaisant to jis išliko savo pozicijoje ir elgėsi su administracija iššaukiančiai, lygiai taip pat, kaip ir Siauras. O Siauras už nuolatinius konfliktus su kalėjimo administracija per trumpą laiką spėjo du kartus atsidurti bausmės izoliatoriuje. Jis priešinosi administracijai ir dėl savo karšto būdo dažnai nukentėdavo. Nesuvokė, kad priešintis jam yra beprasmiška ir beviltiška“.
2000-ųjų lapkritį Nidoje, uošvės bute, staiga mirė V. Siaurusevičius. Manoma, jog padaugino narkotikų ir mirė nuo širdies nepakankamumo. Kadaise profesionalų boksininką – 1979 m. jis tapo SSRS jaunių bokso čempionu, dalyvavo tarptautinio lygio sportinėse žaidynėse ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje bei Rytų Vokietijoje - į paskutinę kelionę lydėjo ne mažiau nei trys šimtai žmonių. Dauguma Lietuvos kriminalinių grupuočių į Siauro laidotuves atsiuntė savo delegacijas su vainikais. Ant vainikų juostų buvo užrašyta: „Nuo draugų“. Ant vieno šalia laidojimo namų Kaune, Jonavos gatvėje esančio objekto stogo dirbo kriminalistų operatorius, kuris iš pradžių netgi buvo palaikytas snaiperiu.
KITAME „AKISTATOS“ NUMERYJE SKAITYKITE
Kuriai politikei parūpo Henytės likimas
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (1)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (2)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (3)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (4)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (5)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (6)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (7)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (8)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (9)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (10)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (11)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (12)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (13)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (14)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (15)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (16)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (17)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (18)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (19)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (20)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (21)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (22)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (23)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (24)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (25)
