Henrikas Daktaras savo memuaruose pateikia galimas Sigito Čiapo žmogžudystės versijas.
Prisipažinimus lydėjo mirtini šūviai
1996 metų balandžio 5-osios – Didžiojo penktadienio – rytą Kaune, Sargėnuose, prie savo namų buvo nužudytas Kauno koncerno „Agora“ prezidentas, buvęs čekistų karininkas, turėjęs didelių politinių ambicijų Sigitas Čiapas ir jo asmeninis vairuotojas Vincas Varnas, susiruošę verslo reikalais į Vilnių. Per stebuklą išliko gyva S. Čiapo žmona Jolanta. Kulka tik pradrėskė jos kaktą. S. Čiapo kūne buvo rasta daugiau nei dešimt kulkų.
Tuoj po nužudymo pareigūnai įtarė, kad nusikaltimą galėjo organizuoti „daktarų“ gauja. S. Čiapas prieš mirtį Generalinei prokuratūrai apie šią gaują buvo suteikęs vertingos informacijos.
Vėliau šią drastišką žmogžudystę tuometis Seimo pirmininko pavaduotojas Egidijus Bičkauskas apibūdins taip: „Tai – neeilinis įvykis, turintis politinį atspalvį: nusikalstamos struktūros rodo savo galią“.
„Po penkiolikos minučių atsidarė durys ir mane išvedė pas Lukiškių kalėjimo viršininką J. Andželą. Šis, matyt, jau buvo informuotas apie tai, kas įvyko, arba pats žiūrėjo transliuojamas žinias. Jis paklausė: „Ar žinai, Henrikai, naujieną? Prieš pusvalandį nušovė S. Čiapą. Kaip manai, už ką ir kas tai padarė?“ – savo autobiografinėje knygoje „Išlikt žmogumi“ rašė Henytė. – Atsakiau: „Taip, viršininke, žinias žiūrėjau ir apie S. Čiapo mirtį girdėjau. Gal atsirado keli žmonės iš penkių tūkstančių apgautųjų, kurie, supratę, kad pinigų, padėtų į S. Čiapo banką „Agoros pajus“, niekada nebeatgaus. Jūs gi puikiai žinote, kad S. Čiapas surinko paskutinius litus iš žmonių, kurie tikėjosi tokiu būdu uždirbti, o vietoje žadėto uždarbio nebegavo nieko. Tad nieko čia nuostabaus nėra, vėliau ar anksčiau tai turėjo įvykti“.
Buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas sako, kad ir šiandien jam, keletą metų nuodugniai studijavusiam organizuotų gaujų veiklą, S. Čiapo nužudymas yra viena didžiausių XX amžiaus pabaigos kriminalinių bylų Lietuvoje. „Paprastai į Kauną nevažiuodavau, bet po S. Čiapo nužudymo nuvykau. Jis buvo nužudytas tik dėl to, kad sutiko duoti parodymus prieš banditus. Mes užsimojome atskleisti šią žmogžudystę, nes S. Čiapą nužudę nusikaltėliai išties rimtai užmynė šalies teisėsaugai, – kalbėjo A. Paulauskas. – Pats H. Daktaras tuo metu buvo suimtas, tačiau buvo įtarimų, kad nurodymą nužudyti jis galėjo duoti ir iš įkalinimo įstaigos. Prieš mirtį S. Čiapas jautė gresiantį pavojų ir apie jį nemažai pasakojo teisėsaugai. H. Daktaras turėtų bijoti dėl to, bet galutines išvadas paskelbs teismas. Buvo kalbama, kad vykdytojai jau nužudyti, tačiau paskutiniu metu pasklido šnekos, kad tie, kurie žudė, yra gyvi. Panašu, jog kažkam buvo naudinga skleisti tokias šnekas, kad žudikai jau patys nugalabyti“.
Kas užsakė nušauti G. Pluščiauską?
H. Daktaras įtikinamai skelbia dar vieną S. Čiapo žmogžudystės versiją: „Jis buvo skolingas verslininkui Gintarui Pluščiauskui 3,5 milijono Vokietijos markių. S. Čiapas paėmė iš G. Pluščiausko didelį kiekį prekių, o gautas lėšas pasisavino. Taip pat suklastojo dokumentus, ir išėjo taip, kad S. Čiapas atsiskaitė, nors iš tikrųjų negrąžino Rusijos verslo žmonėms nė cento. Buvo pas mane atvažiavę draugai iš Maskvos ir pasakė, kad S. Čiapas yra jiems skolingas, nes jis dirbo su G. Pluščiausku. Parodė popierius, kuriuose buvo parašyta, kad S. Čiapas nesumokėjo už gautas prekes. Nuvažiavome į S. Čiapo ofisą ir šis, kaip niekur nieko, iš seifo ištraukė firminį blanką, kuriame aiškiai buvo pasakyta, kad pinigai už prekes yra pervesti į sąskaitą, kurią jam davė G. Pluščiauskas.
Žinoma, tas blankas buvo suklastotas, ir todėl kilo ginčas. Galiausiai nutiko taip, kad S. Čiapas niekam nėra skolingas, bet maskviečiams tai nepatiko ir išvažiuodami jie pasakė: „Džiaukis, Sigi, kad pažįsti Henytę, kurį mes gerbiame, kitaip su tavimi būtų kita kalba“. Sigis pasižiūrėjo į mane ir šyptelėjęs išlydėjo maskviečius iš ofiso. Tad nenustebčiau, jog pats S. Čiapas, kad negrąžintų trijų milijonų, ir užsakė G. Pluščiausko nužudymą Vokietijoje (1994 metais 31 metų G. Pluščiauskas penkiais šūviais nušautas bute Hamburge, kuriame buvo ir jo žmona Jorinda, - aut.). Viskam yra savo ribos ir tik todėl, kad aš buvau laisvėje, S. Čiapo maskviečiai nelietė, bet galbūt kai tik sužinojo, kad manęs nėra ir dar ilgai nebus, sugrįžo į Lietuvą, nušovė S. Čiapą ir tokiu būdu atkeršijo už savo draugą G. Pluščiauską.
Netrukus kalėjimo viršininkui kažkas paskambino telefonu. Iš pokalbio nuotrupų supratau, kad kalba eina apie mane. Padėjęs ragelį, J. Andžela sako: „Skambino Artūras Paulauskas ir domėjosi, ar tu, Henyte, neturi kameroje telefono. Matai, A. Paulauskas įtaria, kad tu užsakei S. Čiapo ir jo vairuotojo nužudymą“.
Žurnalistų dėmesio centre
Netrukus Lietuvos televizijos ekranus ir laikraščių puslapius užplūdo H. Daktaro vaizdo įrašai, nuotraukos ir antraštės, kad būtent Henytė užsakė S. Čiapo žmogžudystę.
„Nesvarbu, kad aš sėdėjau užmūrytas Lukiškių rūsyje, bet visvien „užsakiau žmogžudystę“. Ši aplinkybė nieko nedomino: nei A. Paulausko, nei prokuroro Algimanto Kliunkos, nei jų draugų. Kaip susitarę, visi televizijos kanalai transliavo apie mane laidas ir būtinai paminėdavo, kad galimas dalykas, jog Henytė užsakė S. Čiapo žmogžudystę. Nei spauda, nei televizija nepaliko manęs ramybėje visus metus. Tai man ir mano šeimai kainavo daug nervų ir bemiegių naktų, – rašė Henytė, – „Mentai“ darė laisvėje kratas be jokių kratų orderių pas mano pažįstamus, klausydavosi telefono pokalbių, o jei rasdavo videokasečių, - išsiveždavo pas save. Pas draugus rado, tiksliau – pasiėmė, kurių niekas ir neslėpė, videokasečių, kur nufilmuoti gimtadieniai, vaikų krikštynos ar Naujųjų metų sutikimas. Tokias kasetes, be mano draugų sutikimo, ėmė rodyti per televiziją, o komentatorius arba laidos vedėjas skelbdavo: „Žiūrėkite, žmones, kaip baliavoja „daktarų“ grupuotės nariai. Jie švenčia ir dainuoja tuo metu, kai Lietuvoje žudomi žmonės!”
Netrukus dėl S. Čiapo žmogžudystės kaltinimai buvo pateikti „slabadinių“ atstovams – Rolandui Zaveckui, geriau žinomam Džempio pravarde (šiuo metu sulaikytas kriminalistams aktyviai narpliojant senus „daktarų“ nusikaltimus) bei Žymantui Janiseliui, pravarde Jautis (1999 metais miręs dėl kasos nekrozės Jautis buvo žinomo peisažisto Vilhelmo Janiselio anūkas. Kalbama, kad vaikystėje jis svajojo tapti dailininku arba žurnalistu).
Naktys mirtininkų kameroje
H. Daktaras savo knygoje pripažįsta, jog tuo metu kalėdamas Lukiškėse, mirtininkų kameroje, neretai susimąstydavęs apie artėjančią mirtį. „Juk „mentai“, su teisėjų pagalba, sušaudė Borisą Dekanidzę (1995-ųjų vasarą paskutinį Lietuvos pilietį teismo myriop pasiųstą „Vilniaus brigados“ vadeivą) be jokių konkrečių įrodymų. Tai kodėl to paties negali padaryti ir man? – svarstė Henytė. – Aš taip pat, kaip ir Boria, sėdėjau mirties rūsyje. Skyrėsi tik kamerų numeriai. Prieš mirtį Boria sėdėjo 213 kameroje, o aš dabar sėdžiu 218. Galvojau, reikia ruoštis mirčiai. Boria mirė nepalūžęs, o aš už jį ne prastesnis, mirsiu, jei tai bus lemta, garbingai ir pakėlęs galvą. Po visų antpuolių ir po S. Čiapo mirties tokios mintys kėlė šiurpą, bet laikui bėgant pripratau, susitaikiau su kasdienybe ir artėjančia mirtimi“.
Teisme – nuplėšta Henytės kaukė
Pastaraisiais metais didžiojoje politikoje aktyviai besireiškęs A. Paulauskas prisipažino, kad su H. Daktaru tiesiogiai nebendravęs. „Neteko skaityti ir jo garsios knygos. 1996 metais areštavus H. Daktarą, visa tuometinė policija ir jos valdžia buvo šokiruota. Jie nesuvokė, kaip galima suimti tokį garsų kriminalinio pasaulio veikėją. Po to palaikiau valstybinį kaltinimą jo byloje dėl Jurijaus Milevskio apiplėšimo. Prašiau jį nuteisti 7 metus. Beveik tiek jis ir gavo. Jis žinojo, kad kuravau visus svarbiausius teisėsaugos skyrius, todėl gal ir buvo taip įpykęs ant manęs.
Kai 1997 m. dalyvavau prezidento rinkimuose, H. Daktaras, būdamas kalėjime, agitavo, kad visi nuteistieji balsuotų ne už mane, o už Vytautą Landsbergį. Manau, kad bene geriausiai apie „daktarų“ aukso amžių pasakytų kauniečiai verslininkai. Man vienas jų yra sakęs: „Kai jie ateidavo, mums būdavo aišku, kaip reikia elgtis. Tad mums nekildavo jokių klausimų“, – teigė A. Paulauskas.
Buvęs generalinis prokuroras įsitikinęs, kad būsimasis „daktarų“ teismo procesas atskleis tikrąjį Henytės veidą, nuplėš ilgus metus jo veidą slėpusią kaukę. „Neatmesčiau, kad jis slapstosi Lietuvoje. Juk tokiu atveju visi puls ieškoti užsienyje. Tik klausimas: kiek tu gali tūnoti rūsyje, kai daugelį metų esi pripratęs prie prabangos, gyvenai puikiame name, naudojaisi brangiais automobiliais ir žiniasklaidos dėmesiu. Viso to tu nebeturėsi ir dar turi slapstytis kaip tie japonai kovotojai, kurie, 1979-aisiais išėję iš džiunglių, pasiteiravo aplinkinių, ar jau karas baigėsi“, – teigė A. Paulauskas.
KITAME „AKISTATOS“ NUMERYJE SKAITYKITE
Henytės patikimo bendražygio Vidmanto Siaurusevičiaus – Siauro gyvenimas
Susiję straipsniai
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (1)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (2)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (3)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (4)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (5)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (6)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (7)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (8)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (9)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (10)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (11)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (12)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (13)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (14)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (15)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (16)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (17)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (18)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (19)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (20)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (21)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (22)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (23)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (24)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (25)
Nenugrimuotas Kauno mafijos boso veidas (26)
