127 – tiek nuteistų nepilnamečių Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų (NTI-PN) darbuotojai šiuo metu turi atvesti į doros kelią. Dar 65 tardymo izoliatoriuje laukia teismo – jais taip pat reikia pasirūpinti. Šis rašinys ir bus apie tai, kaip gyvena nuteisti paaugliai, ką jie veikia už storų NTI-PN sienų, ar lengva atsisakyti praeities.
VAIKAI IR NUOTAIKOS
Ernestas ir Aurimas –jau dvidešimtmečiai. Abu šioje įstaigoje praleido ne vienerius metus, sulaukė pilnametystės, baigė vidurinę mokyklą, įgijo ne po vieną profesiją.
Pagal Bausmių vykdymo įstatymą 18 metų amžiaus riba yra formali pilnametystė, o 21 metų amžiaus riba – socialinės brandos amžiaus riba, todėl NTI-PN administracija turi teisę neperkelti nuteistojo į kitus pataisos, jeigu jis pats to nepageidauja ir jei bausmę atlikdamas nepažeidinėjo nustatytų taisyklių.
Aurimas
Juodaplaukis aukštas iš pažiūros gana ramaus būdo jaunuolis tarsteli, jog jis nusikaltęs alkoholiui sumaišius protą. Šioje įstaigoje vieningai nutarta apie nusikaltimus nepriminti ir neklausinėti, todėl ir Aurimas nenori pasakoti, už ką buvo nuteistas kalėti 6 su puse metų.
„Nebuvau joks smarkus chuliganas, – pasakoja Aurimas. – Nebuvau toks kaip, kad dažnai rašoma – „buvo gerai žinomas policijai“. Tik sykį mamai buvo skirta administracinė bauda dėl manęs. Tačiau gyveni, neapsidairai – imi ir paslysti...“
Aurimas nenori prisiminti praeities ir ankstesnių draugų. Jis turi draugę, kuri augina du jo vaikelius ir laukia jo sugrįžtant. „Anksti pradėjome draugauti, – prisipažįsta vaikinas. – Vienam vaikui penkeri, kitas gimė po poros savaičių, kai sėdau.“ Kitų artimųjų vaikinas nebeturi – jo šeimos likimas susiklostė tragiškai, abu tėvai mirę. Aplankyti kartais atvažiuoja ne tik draugė su vaikais, bet ir teta.
Atbuvęs pusę bausmės Aurimas jau prašėsi paleidžiamas lygtinai. Jo prašymo teismas nepatenkino, nors administracijos nuomonė ir buvo teigiama. Teismas motyvavo, jog vaikinas per trumpai kalėjo – teatbuvo tik pusę skirtosios bausmės. „Dabar turiu teisę prašytis į laisvę tik gruodžio mėnesį, – atsidūsta Aurimas. – Aš tikiuosi, kad daugiau gyvenime į panašią įstaigą nebepakliūsiu.“ Beje, to labai tikisi ir NTI-PN darbuotojai.
Ernestas
Ernestui šiais metais sukaks 21 metai. Jis pataisos namų senbuvis – iš gautosios 9 su puse metų bausmės 5 metai praleisti šioje įstaigoje. Čia jis ne tik baigė vidurinę, bet ir įgijo visas galimas specialybes. Kadangi gerai elgėsi, pagal Bausmių vykdymo įstatymą jam buvo suteikta galimybė bausmę pabaigti atlikti NTI-PN.
„Į Pravieniškes nenoriu – ten daug žmonių, kita tvarka, – guviai pasakoja Ernestas. – Tikiuosi, kad nebeilgai čia būsiu...Turiu merginą, kuri laukia manęs grįžtančio. Iš visų specialybių, kurias įgijau, man labiausiai patinka virėjo darbas. Manau, ne taip daug sutiksite dvidešimtmečių, kurie mokėtų iškepti Kijevo kotletą ar kokį kitą patiekalą pagaminti. O gaminti maistą man labai patiko. Ir viską, ką mokiausi – tik dėl savęs ir kad būčiau užimtas. Juk kai patekau čia, nieko nemokėjau. Dabar sugebu daug ką pasidaryti, sumeistrauti, ir kompiuterijos pradmenys yra.“
Ernestas neabejoja, jog išėjus į laisvę darbo birža, kai tiek profesijų yra įgijęs, jam kaipmat pasiūlys kokį nors darbą. Pabandžius sugriauti vaikino optimizmą, kad darbdavius gali išgąsdinti jo teistumas, Ernestas tuoj atšauna, jog turįs pavyzdžių, kai šiuose pataisos namuose bausmes atlikusieji vyrukai laisvėje įsidarbinę ir dargi pakilę į aukštesnes pareigas.
„Mano tėvai Anglijoje, čia likę brolis ir sesuo mokosi ir kartais mane aplanko, šiek tiek padeda finansiškai. Tačiau man materialinės paramos kaip ir nereikia, nes kai mokiausi, gaudavau stipendiją – 400 litų. Dabar – taupau, nes pinigų prireiks, kai išleis į laisvę. O daugelis mūsų iš tikrųjų patys namiškius remia, o ne namiškiai juos“, – pasakoja Ernestas.
Dygliai
„Jūs abu taip teisingai šnekate, kad imu manyti, jog esu ne pataisos namuose... Netikiu, kad lengva paklusti nustatytai tvarkai“, – suabejoja vaikinų nuoširdumu „Akistatos“ korespondentė.
„Kodėl visi atvažiavę į mūsų į pataisos namus šito klausia?.. – stebisi Ernestas. – Žinoma, kad iš pradžių būna sunku. Aš nesakau, kad visą laiką buvau gerutis ir sukalbamas. Iš pradžių visi mes būname „spygliuoti“, „pasišiaušę“, viskas būna negerai... Ir aš kokį pusmetį spyriojausi, ir drausmės grupėje teko pabūti (kad lengviau būtų ne tik pataisos namų darbuotojams, bet ir patiems nepilnamečiams, jie skirstomi į grupes: lengvąją, paprastąją ir drausmės, – red. past.). Vėliau tie „spygliai“ nulūžta. Pradedi mąstyti, kiek gali „išsidirbinėti“, pamatai, kad galima siekti savo tikslų ir kitaip.Visi čia atvažiavę per tai praeiname.“
Konfliktai
Ernestą stebina ir kitas dažnas svečių klausimas – ar jie čia nuolat mušasi ir būna mušami? „Lyg laisvėje tokių dalykų neatsitiktų, niekas ten nesusimuštų. Man atrodo, jog laisvėje žymiai daugiau paaugliai mušasi, – sako Ernestas. – Pas mus irgi visko pasitaiko. Tačiau esi jau patyręs ir žinai, kas tavęs laukia – taigi viskam žinai ribas. Kai tardymo izoliatoriuje laukiau teismo, sėdėjau vienoje kameroje su tokiu vaikinu. Vieną dieną, na, dvi sutardavom, o jau trečią dieną vienas į kitą nebegalėdavom net žiūrėti... Ten juk neturėdavai, ką veikti, reikėdavo būti visą parą kartu, užtat ir kildavo visokių nesusipratimų. O čia nėra taip, kad nežinotum, ką veikti – visa diena užimta: pamokos, užsiėmimai, sportas, renginiai, gyvasis kampelis, kuriame gyvenančius gyvūnus reikia prižiūrėti ir t. t. Tad kai matai, kad kas nors lenda tau į akis, tu gali, jei nenori konfliktų, išeiti kitur. Žinot, kai kuriems tikra laimė, kad jie, būdami paaugliai, pakliuvo čia, nes neaišku, kiek dar visko būtų prikrėtę.“
Ernestas juokiasi, kad kartais čia pakliuvęs koks keturiolikmetis aiškina jiems, kad jis atseit norėtų „zonoje“ sėdėti, kartu su suaugusiais vyrais. „Mes jo ir klausiame: „Ar tu tikrai esi toks „šustras“, kad gali apsiginti, įrodyti, kad esi „kietas“?..“ Tiesiai šviesiai tokiems sakau – geriau aš būčiau namie pasiožiavęs, negu čia pakliuvęs, – aiškina Ernestas. – O į suaugusiųjų pataisos namus niekam nelinkėčiau. Esu ne kartą girdėjęs, kad išėję po 10 metų laisvėn vyrai nieko nemoka dirbti, nes pataisos namuose sėdėjo be darbo. Ir jie patys pripažįsta, jog tik ir galvoja, kaip vėl ką nors pavogus...“
Grįžimai
Į klausimą, kodėl vis dėlto ne vienas nusikalsta dar ir dar kartą, Ernestas taip pat turi atsakymą. „Grįžta tie, kurie čia buvo „užšokę“ trumpam ir kurie yra silpnesni, – sako Ernestas. – Per trumpą laiką jie nespėja susivokti, kas ir kaip, o išleisti laisvėn grįžta į savo kompanijas, pas savo draugus ir nori pasirodyti „kieti“. Draugai irgi iš tokio tikisi, kad jis įrodys tą savo „kietumą“. Taigi, norėdamas pasirodyti prieš draugus – nesvarbu, kad jis čia, pataisos namuose, buvo tylesnis už žemę, – ir vėl iškrečia kokią nesąmonę.“
Vaikinas įsitikinęs, jog bausmė neturi būti nei per ilga, nei per trumpa – turėtų trukti tiek, kad „padaręs ką negero, susitupėtų ir imtų mąstyti“.
Atsisveikindamas Ernestas išduoda paslaptį: nors brandos atestatą gavęs pernai, tačiau šiemet bandys laikyti papildomą istorijos egzaminą. „Ketinu studijuoti socialinius mokslus. Manau, jog patirties (pavyzdžiui, darbui su paaugliais) jau šiokios tokios turiu“, – sako jis.
AKCIJOS
Be kita ko, Kauno NTI-PN ne pirmi metai vykdo bendrą projektą su Gyvūnų globėjų asociacija bei šunų dresavimo mokykla „Nuaras“. Jau pernai nuteistieji paaugliai gyvūnų prieglaudai pagamino gultus katėms ir šunims.
„Turiu pripažinti, jog tuos gultus vaikai pasiuvo labai kruopščiai ir kokybiškai – mūsų darbuotojai jiems be galo dėkingi, – sako „Nuaro“ vadovas Vytautas Gustaitis. – Už gerus darbus mes vaikams stengiamės atsidėkoti: rodome, kaip dresuojami gyvūnai, ko jie gali išmokti, specialistai skaito paskaitas, konsultuoja vaikus, kaip prižiūrėti vieną ar kitą gyvūną.“
Ano V. Gustaičio, tiesioginis kontaktas su gyvąja gamta daro žmogų geresnį, kilnesnį. „Jeigu jis sugeba pasirūpinti gyvuliu, pasirūpins ir žmogumi“, – teigia V. Gustaitis.
Rūpesčiai
Pratęsdama šią temą, Kauno NTI-PN direktoriaus pavaduotoja Neringa Gudėnaitė papasakojo tokią istoriją. „Vieną sekmadienį, apie pusę devynių vakaro, skambina man į namus budėtojas. Išsigandau – kas ten nutiko? O man sako: „Nežinom, ką daryti – kažkas šeškui pasidarė. Guli, beveik nekvėpuoja, vaikai jo negali prikelti, tai mano, jog jis miršta, prašo ką nors daryti... Skambinu į Gyvūnų globėjų asociaciją ir prašau, kad kas nors važiuotų to šeško gelbėti. Atvažiuoja specialistai, o tas šeškas – sveikų sveikiausias, tik paprasčiausiai tingi, miega – niekas jam neatsitikę.“
Šiais metais, kad gyvūnai nesušaltų prie pat kelio į Palangą pastatytuose Vakarų Lietuvos gyvūnų globos namuose, paaugliai gamins šunims būdas. Hektaro dydžio teritorijoje įrengta 20 voljerų šunims, o ne už kalnų žiema, tad sutarta ir surengti akciją „Kiekvienam – po jaukų būstą“. Tam pritarė visi NTI-PN gyvenantys paaugliai. Kad gautų medienos, paaugliai privalėjo atsodinti mišką. Gyvūnų globėjų asociacija pateikė šunų būdų brėžinius ir įsipareigojo aprūpinti jaunuosius meistriukus tvirtinimo detalėmis. „Mūsų organizacijai tai bus didžiulė paspirtis, nes vienos būdos rinkos kaina – nuo 400 litų“, – pabrėžia V. Gustaitis.
„Nuaro“ vadovas turi ir dar vieną idėją. Pataisos namuose yra įkurtas gyvasis kampelis – 2 šeškai, 3 katės, kuosa, akvariumas – ir juo paaugliai labai rūpinasi, todėl netolimoje ateityje gyvūnų globėjai dar ketina įkurti ir gyvūnų reabilitacijos centrą, kuriame paaugliai galėtų prižiūrėti patyrusius traumas ar negalią turinčius gyvūnus.
Siekiai
„Klystame visi. Ne veltui yra patarlė: „Neišsižadėk ubago terbos, kalėjimo...“ ir dar kažko, – sako V. Gustaitis. – Papasakosiu savo įspūdžius, kai pirmą kartą atvažiavome jų aplankyti, pažiūrėti, kuo mes galime jiems padėti, ką jie mums gali padaryti. Žinoma, kaip ir kitose panašiose įstaigose, vaikai skirstomi į grupes pagal jų elgesį. Yra „blogiukų“ grupė, yra ir „geriečių“. Iš pradžių vaikai buvo labai užsidarę, ne itin noriai bendravo. Tačiau po truputį, kai ėmėme rodyti dresuotus šunis, parodėme filmuotą medžiagą, padarėme renginį, kuriame šunys demonstravo, ką jie moka, vaikai pamažu tarsi atšilo. Bendravome su abiejų grupių vaikais ir nepastebėjome jokio skirtumo. Gal tik vaikai toje „geriečių“ grupėje daugiau šypsojosi. Žodžiu, per gyvūnus mes pasiekėme vaikus.“
PASTANGOS
Anot N. Gudėnaitės, didžiausias NTI-PN darbuotojų rūpestis – kad nusikaltęs vaikas padarytų ir ką nors gera. „Jei taip galima pasakyti – išpirktų savo kaltę, – sako direktoriaus pavaduotoja. – Bendradarbiaujame su Šilavoto seniūnija. Ten vienam senukui vaikai pasodino bulves, sukapojo malkas. „Ąžuolyno“ globos namuose padėjome sutvarkyti aplinką.“
Dėmesys
Už gerą elgesį nuteistuosius išleidžia į tam tikrus renginius. Kaip pasakojo Ernestas, jam ir dar keliems vaikinams teko dalyvauti krepšinio varžybose, kurios vyko Laisvės alėjoje, apsilankyti kino teatre, Jiezno vaikų globos namuose.
Kauno NTI-PN darbuotojai įsitikinę, jog nuteistieji paaugliai už pagalbą kitam, už rūpestį, už tinkamą elgesį privalo būti paskatinti, jiems turi būti parodytas dėmesys. „Daugelis mūsų vaikų pakliuvo į mūsų namus iš asocialių šeimų ir ten nebuvo girdėję gero žodžio, – sako N. Gudėnaitė. – Galų gale vaikai ir iš neva normalių šeimų irgi retai kada iš savo tėvų išgirsdavo pagyrimą ar sulaukdavo dėmesio. O paauglystė – toks metas, kai kam nors reikia tą vaiką sučiupti už rankos. Deja, dažnai nebūna kam. Tad šį „broką“ vėliau bandome tvarkyti mes.“
Problemos
Suimti ir tardymo izoliatoriuje iki teismo laikomi paaugliai iki šiol neturėdavo galimybių mokytis. Mat pagal įstatymus, kol vyksta ikiteisminis tyrimas, tokie suimtieji turi būti laikomi atskirai nuo kitų. O 1997 metais, kai buvo statomas tardymo izoliatorius, nebuvo pagalvota, jog ir šie paaugliai privalo mokytis.
Neseniai problema iš dalies išspręsta: sudaryti sąrašai, kas su kuo gali bendrauti, ir mažomis grupelėmis pedagogai juos moko. „Pagaliau jiems nebereikia sėdėti ir žiūrėti į lubas – jie užimti, – džiaugiasi direktoriaus pavaduotoja. – Neturėjome patalpų, tad teko pasispausti darbuotojams. Atlaisvintuose kabinetuose suimtieji vaikai gali žiūrėti filmus, sportuoti, įrengti poilsio kambariai.“
Anot N. Gudėnaitės, galutinai problemą turėtų padėti išspręsti norvegai – jie numatę Lietuvos kalėjimų sistemoje įgyvendinti 9 projektus. Kauno NTI-PN darbuotojai dalyvauja konkurse, tikisi jį laimėti ir gauti finansavimą.
Kauno NTI-PN administracija su nerimu laukia rudens, kai prasidės mokslo metai. Šiuo metu nuteisti vaikai mokosi vidurinėje mokykloje, kurioje reikalavimai tokie patys, kaip ir visose šalies mokyklose, kad panorėję laisvėje galėtų tęsti mokslus aukštosiose. Taip pat jie įgyja profesiją ir neretas turi supratimą, ką veiks išėjęs į laisvę. Kauno NTI-PN paaugliai mokosi atskirose mokymo įstaigose – vidurinėje ir profesinio rengimo mokyklose, – bet pagal Švietimo įstatymą vaikas gali gauti tik vieną mokinio krepšelį. „Taigi mokytis vidurinėje mokykloje ir įgyti profesiją kitoje jis negali, – aiškina NTI-PN direktorius Markas Tokarevas. – Iškyla ne tik mokymo kokybės problema – visi žinome, jog mokslas profesinėje skiriasi nuo mokslo vidurinėje mokykloje. Iškyla ir vaikų užimtumo problema. Kuo tuos vaikus reikės užimti, teks pasukti galvas.“
TIK FAKTAI:
Kauno NTI-PN pastatas pastatytas dar 1968 metais – planuota, jog tai bus darbininkų bendrabutis. Vos baigus statyti tuometinio vidaus reikalų ministro įsakymu nurodyta čia įkurti auklėjamojo darbo koloniją vyriškos lyties nepilnamečiams. Po beveik 30 metų šalia dar buvo pastatytas tardymo izoliatorius ir visas šis kompleksas pavadintas Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriumi-pataisos namais.
2003 metų gegužės 1-ąją įsigaliojęs naujas Bausmių vykdymo įstatymas pakeitė dar 1971 metais priimtą Pataisos darbų įstatymą. Teko keisti požiūrį į nuteistus paauglius ir darbuotojus – režimas liberalėjo, į įkalinimo įstaigą atėjo dirbti daugiau psichologų, socialinius mokslus baigusių darbuotojų. Į paauglių auklėjimą ėmė daugiau dėmesio kreipti vaiko teisių apsaugos tarnybos, pedagogai, savivaldybių socialinių skyrių darbuotojai ir kitos institucijos.
Visa Kauno NTI-PN teritorija suskirstyta į viena nuo kitos izoliuotas 4 zonas arba sektorius.
Pirmasis sektorius – pataisos namai. Čia gyvena ir mokosi nuteistieji nepilnamečiai.
Antrasis sektorius – tardymo izoliatorius. Jame laikomi nepilnamečiai, kuriems kaip kardomoji priemonė pritaikytas suėmimas, taip pat tie, kurie atlieka arešto bausmę ar laukia nuosprendžio įsiteisėjimo, ir nuteistieji, palikti dirbti ūkio darbus.
Trečiasis sektorius – Socialinės integracijos į visuomenę skyrius, kuriame nuteistasis apgyvendinamas likus 3 mėnesiams iki bausmės atlikimo pabaigos, lygtinio paleidimo ar lygtinio atleidimo nuo bausmės atlikimo.
Ketvirtajame sektoriuje yra gamybos patalpos, kuriose Kauno mechanikos mokyklos specialistai moko nuteistuosius įvairių profesijų (staliaus, susiuvėjo, virėjo ir kepėjo), kompiuterinio raštingumo pradmenų ir kt.
Nuo 2005 metų Kauno NTI-PN įrengus pasimatymo kambarius nepilnamečiams skiriami ir ilgalaikiai pasimatymai.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
