Sveikieji be darbo, o jūs norite. Tokiais žodžiais po sunkmečio neretai pasitinkami neįgalieji, bandantys įsitvirtinti darbo rinkoje.
Įsidarbinti turint negalią lengviausia įmonėje, turinčioje specifinį statusą – neįgaliųjų socialinį. Arba tada, jei negalia nematoma plika akimi ir darbdaviui nerodomas neįgalumo pažymėjimas. Kitais atvejais, pasak neįgaliųjų, kad ir koks būtum geras specialistas, stengtis reikia triskart daugiau, o šansų, kad įdarbins turintį negalią, o ne sveikąjį, tiek pat mažiau.
Sunku ir sveikiems
Negalią turinti Rasa daugiau nei 20 metų dirba tą patį darbą: namuose kompiuteriu tvarko senus įvairių fondų dokumentus. Savo lojalumą ji aiškina paprastai. „Neįgalieji, jeigu jiems darbas patinka, laikysis jo įsikibę visomis jėgomis ir bus lojalūs, nemes darbo dėl menkiausios priežasties. Juk darbas jiems yra ne tik savirealizacija, bet ir proga bendrauti“, – tvirtino ji.
Šiandien įsidarbinti neįgaliesiems itin sunku. Anot pašnekovės, ir iki sunkmečio buvo nelengva, tačiau šiandien už borto lieka ir ne vieną aukštojo mokslo diplomą turintys specialistai. „Sako: sveikieji šiandien be darbo, o jūs norite. Pažįstu ne vieną, kurio į darbą nepriima“, – sakė pašnekovė. Anot jos, šiandien įsidarbinti sunku ir neįgaliųjų organizacijose. Tiesa, moteris pabrėžė, kad daugeliu atvejų įsidarbinimo galimybės priklauso nuo paties žmogaus: „Reikia norėti dirbti. Būna, kad žmogui pasiūlo namudinį darbą, o jis atsisako. Aišku, kartais dėl itin mažos algos.“
Nepriima, nes bijo
Šiandien studijuoti norimą specialybę gerokai lengviau, tačiau moteris tikino, kad jaunimas baigęs mokslus grįžta į namus, nes įsidarbinti nepavyksta. „Taip nutinka ir dėl netinkamai pasirinktos specialybės. Tai visos Lietuvos jaunimo problema, tačiau neįgaliam žmogui tokia klaida itin skaudžiai atsiliepia, – tikino ji. – Stebiuosi, kad nesirenkamos paprastos praktiškos specialybės.“
Pasak Rasos, darbdaviai neretai atsuka nugarą neįgaliesiems vien todėl, kad pirmoji reakcija pamačius tokį darbuotoją – išgąstis: „Taip būna visada. Neįgaliam darbuotojui reikia stengtis tris kartus labiau nei sveikam, kad juo patikėtų.“ Moters nuomone, neįgaliesiems pagelbėtų valstybės nustatytos kvotos, koks procentas darbuotojų turi būti neįgalūs: „Aš pati darbą turiu nuo tų laikų, kai dar buvo valstybiniai paskyrimai į darbovietes. Dabar šito nėra, tad rasti darbą neįgaliam be pagalbos – labai sunku. Kvotos padėtį pagerintų.“
Nėra kur dirbti
Bendrovę „Eurotela“ įkūręs Nerijus Briedis pasakoja, kad jo verslas gimė iš „nekomfortiškos būsenos“. „Dirbau vienoje įmonėje, buvau sugalvojęs projektą su neįgaliaisiais. Iš pradžių atrodė, kad viskas tiko, tačiau vėliau projektą atmetė. Supykau, išėjau ir įkūriau savo įmonę“, – lakoniškai pasakojo jis.
Verslininko nuomone, Lietuvoje neįgaliam žmogui pritaikytą darbo vietą įkurti labai sunku, o naują socialinę įmonę, galinčią darbinti žmones su negalia, praktiškai neįmanoma. Atrodytų, neįgaliesiems dirbti nėra kur, tačiau, pasak N. Briedžio, kartais turintieji vienokią ar kitokią negalią paprasčiausiai darbdaviui to nesako.
Pašnekovas neslėpė, kad įprastoje įmonėje neįgalūs žmonės nėra pageidautini. Ir ne tik dėl to, kad darbo vietą neįgaliam žmogui sukurti reikia nemažų investicijų. „Neįgaliam žmogui įsidarbinti lengviausia socialinėje įmonėje, visur kitur jis paprasčiausiai nepriimtinas. O blogiausia, kad įstatymai neskatina socialinių įmonių plėtros“, – pabrėžė N. Briedis. Vis dėlto tendencijas jis įvertino teigiamai: „Judame į priekį. Tik galėtų būti lengviau kurti darbo vietas neįgaliesiems.“
Vyresniems sunkiau
Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjungos (NSĮS) direktorius Gediminas Bartkus sakė, kad kartais darbdaviai ir neįgalieji „neranda vieni kitų“. „Lietuvoje nėra didelės patirties darbinant neįgaliuosius. Baigia žmogus mokslus ir darbas su juo nutrūksta, o reikėtų daugiau dėmesio skirti padedant įsidarbinti“, – tvirtino jis. G. Bartkaus nuomone, jaunimas kelia mažiau susirūpinimo nei vyresni neįgalieji. „Ta karta anksčiau buvo itin rūpinamasi ir žmonės šiandien nemoka pasirūpinti savimi, savęs pristatyti, nežino, ką norėtų daryti, kartais ir nieko nenori daryti“, – pasakojo specialistas.
Turi būti vargšas
Anot G. Bartkaus, visuomenė į įmones, kuriose dirba neįgalieji, žvelgia atsargiai ir su išankstine nuostata. „Atrodo, kad tiek neįgaliųjų įmonė, tiek pats neįgalus verslininkas turi būti kažkokie vargšai, negali važinėti su naujesne mašina ir pan. Jeigu įmonė dirba pelningai, vadinasi, per gerai, tada nebereikia valstybinės paramos. Kad ir kaip būtų, jeigu sekasi, yra negerai“, – stebėjosi NSĮS direktorius.
Pelningai dirbančių neįgaliųjų socialinių įmonių tikrai yra. Netrūksta ir dirbančių konkurencingai. Tam padeda įvairios lengvatos, leidžiančios daliai nemokėti pelno mokesčio, daliai palengvinančios dalyvavimą viešųjų pirkimų konkursuose. Tiesa, šioje srityje palengvinimai didelės naudos neduoda, mat paslaugas perkančios bendrovės nenoriai pasirašo susitarimus su neįgaliaisiais. „Yra nusistovėjęs mitas, kad šitos įmonės prekes gamina ne taip kokybiškai, brangiau, ne taip operatyviai“, – problemas vardijo G. Bartkus.
FAKTAI: Neįgaliųjų darbinimas
Didžioji dalis neįgaliųjų – nekvalifikuoti darbuotojai, todėl didelė dalis socialinių įmonių užsiima valymo, teritorijų priežiūros veikla
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teigimu, bet kuris darbdavys, norintis įdarbinti neįgalų žmogų, gali gauti valstybės paramą
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo rinkos skyriaus vedėjas Vytautas Gumuliauskas pastebėjo, kad neįgalieji ekonominio nuosmukio laikotarpiu aktyviau darbinami dėl valstybės suteikiamos paramos
Pagrindinė socialinių ir neįgaliųjų socialinių įmonių veikla yra leidyba, spausdinimas, popieriaus ir kartono gamyba, patalpų valymas, drabužių siuvimas, avalynės gamyba, masažo paslaugos ir kt.
Socialinėse įmonėse daugiausiai įdarbinta neįgalių darbuotojų, kuriems nustatytas 30–40 proc. darbingumo lygis
Pastaruoju metu teritorinės darbo biržos nebuvo gavusios informacijos dėl neįgalių darbuotojų poreikio.
