"Nei karas, nei taika, o kariuomenę paleist" - taip kažkada, dar nepasibaigus Pirmajam pasauliniam, nusprendė vienas iš bolševikų vadovų Levas Trockis. Atrodo, kažko panašaus šiuo metu ketina imtis ir konservatoriai. Rugsėjo 8 d. konservatorių taryba turi paskelbti, ar pratęs paramos mažumos vyriausybei sutartį.
Tačiau jau dabar konservatorių vadovai kalba apie tai, kad nors sutartis pratęsta nebus, vis dėlto konservatoriai nesistengs nuversti vyriausybės ir prie jos vertimo neprisidės: leis jai toliau dirbti.
Dūmų uždanga?
Iš pirmo žvilgsnio toks saliamoniškas sprendimas lyg ir turėtų nuraminti aršiausius kritikus, kuriais dėl partijos bendradarbiavimo su socdemų dominuojama vyriausybe tapo kai kurie karščiausi konservatorių rėmėjai, ir sudarys galimybes kur kas smarkiau kandžiotis, nes tai būtina artėjant rinkimams. Vis dėlto šis sprendimas vertintinas kaip žingsnis atgal. Jis ne tik dar labiau sujauks ir šiaip aukštais principais nepasižyminčią Lietuvos politikos tikrovę paskandindamas ją dar vienoje dūmų uždangoje, bet ir potencialiai gali lemti dar labiau priklausomą, pagalbinį konservatorių vaidmenį. Sutartis bent jau turėjo tam tikrą svorį, ja buvo galima pamojuoti, kartais net ir kaip tam tikru ginklu, kelti reikalavimus. Nesant konkretaus susitarimo konservatoriai rems vyriausybę šiai neprisiėmus jokių įsipareigojimų - besąlygiškai.
Aplinkybės gali priversti vieną ar kitą partiją priimti keblius, ne visai patogius sprendimus - valstybės labui, kaip šiuo metu sako konservatoriai. Tačiau mes visada pageidaujame, prašome, akiname, kad, pirma, susitarimai būtų paremti principais, idėjomis, konkrečiais sutartais darbais ir abipusiais įsipareigojimais, antra, kad visa būtų aišku, visiems suprantama ir skaidru. Nesudarius išvis jokios rašytinės sutarties abu šie principai pažeidžiami, o tai kelia neišvengiamą klausimą apie galimą susitarimą po stalu. Drumstas vanduo gali pradėti kelti nerimą ne tik aršiausiems, bet ir nuosaikesniems konservatorių šalininkams.
Deja, to drumsto vandens jau dabar kiek per daug. Pačių konservatorių vadovų kojos stovi tarsi ant skirtingomis kryptimis judančių ledo lyčių: kalbėdami vidiniame partijos rate jie žeria socialdemokratams smarkius kaltinimus, o platesnėse auditorijose stengiasi pateisinti savo laikyseną.
Improvizacija valstybės tema
Analizuojant konservatorių paramą mažumos vyriausybei dažnai į vieną katilą suverčiami du skirtingi dalykai: pats principas ir tai, kaip toji parama konkrečiai realizuojama. Tai, kad konservatoriai remia "Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos" giedantį (ar bent jau pagal šią melodiją siūbuojantį) G. Kirkilą neturėtų taip jau stebinti. Nors ir kaip paradoksaliai skambėtų, be G. Kirkilo socialdemokratų konservatoriai neturi daugiau draugų. Dar prieš metus, paaiškėjus, kad pavyks sudaryti tik mažumos vyriausybę, buvo svarstoma pirmalaikių Seimo rinkimų galimybė, tačiau nemaža tikimybė, kad net ir nauji rinkimai, nors įneštų daug sumaišties, vėl sukurtų panašią nepatogią parlamento konfigūraciją. Reikėtų pritarti prezidento V. Adamkaus rezervuotam požiūriui į pirmalaikius rinkimus: jei jie vienu mostu padėtų išspręsti giliąsias problemas, gyvenimas būtų pernelyg jau paprastas. Be to, šiandien Lietuvoje turime bent keletą partijų, kurias norėtųsi palaikyti toliau nuo valdžios, o pernelyg principinga konservatorių pozicija suteiktų joms visai pagrįstų vilčių. Kita vertus, teigiama, kad konservatoriai remdami mažumos vyriausybę nuvilia savo gerbėjus, kurie laukia kur kas agresyvesnės šios partijos laikysenos. Be abejo, tokių rinkėjų yra, tačiau vargu ar derėtų taip aprioriai nuvertinti visus rėmėjus manant, kad jie išgirsta tik garsią kalbą ir nesupranta, kad ne tik konfrontacija, bet ir susitarimas kartais yra demokratijos vertybė.
Taigi iš principo tokia parama galima, tačiau kaip ji realizuojama? Ar konservatoriai buvo pakankamai principingi? Ar iš tikrųjų neprisiėmė jiems primetamo jaunesniojo brolio, o gal ir berniuko - pasiuntinuko vaidmens? Ar nepateko į tapatybės krizę, neįvykdė partinės savižudybės?
Partijos pirmininkas Andrius Kubilius pabrėžia, kad vyriausybė įvykdė nemažai konservatorių inicijuotų darbų: pradėjo įgyvendinti naujos branduolinės jėgainės projektą, į atitinkamą įstatymą surašiusi beveik visus konservatorių reikalautus saugiklius, ėmėsi aukštojo mokslo reformos, pradėjo kurti technologijų klasterius. A. Kubilius kalba apie tai, kad net ir LSDP vadovybės kaita A. Brazauską pakeičiant G. Kirkilu, taip pat tam tikra prasme įvyko šio susitarimo dėka.
Ant kitos svarstyklių lėkštelės - išryškėję nesutaikinami partijų skirtumai VSD skandalo metu bei stebėtinas G. Kirkilo vangumas kovoje su korupcija.
Įvertinus kylantį eilinių konservatorių ir rėmėjų nepasitenkinimą, kuris perauga net į nuožmų lyderio A. Kubiliaus puolimą, pratęsti sutartį tapo neįmanoma. G. Kirkilas, kažkada pats skubėjęs pareikšti, jog socialdemokratai vienašališkai nutraukia minėtą paramos sutartį, dabar daro viską, kad išlaikytų konservatorių paramą, ne tik asmeniškai atvykdamas į jų sąskrydį, bet ir imdamasis tokių improvizacijų, kaip komisijos Vytauto Pociūno mirties aplinkybėms ištirti sukūrimas. Atrodo, konservatoriai vis dėlto bus nupirkti šių vylingų apžavų, tačiau naujieji santykiai bus dar mažiau naudingi ir šaliai, ir jiems patiems.
