Kompaniją būsimajam prezidentui ir pirmajai poniai palaiko katinas. Ūsuotas keturkojis nors dažniausiai vadinamas Amigo, katinėlis turi ir kitų vardų: Amutis, Amis, Mūtė, Mutilkinas.
Amigo kartu su G. Nausėda, jo žmona Diana ir Grikiu iki šiol gyveno stikliniame name prie Pučkorių atodangos. Tačiau G. Nausėdą išrinkus prezidentu, gyvenimas pasikeis ir jo augintiniams. Amigo kartu su visa šeima turės kraustysis į rezidenciją Turniškėse.
Pirmasis šalies katinas yra šiek paslaptingesnis gyvūnas nei jo kompanionas Grikis. Šunelis ne kartą lydėjo pirmąją šalies porą ir pozavo fotografų blykstėms.
Amigo vengia viešumos ir mieliau renkasi privatumą Nausėdų namuose, tačiau G. Nausėda prieš keletą metų feisbuke parašė, kad labiausiai Amigo mėgsta įsitaisyti „propelerio“ pozoje.
Tačiau išrinktasis prezidentas dažniau demonstruoja meilę savo šuneliui Grikiui. Portalas tv3.lt primena kaip G. Nausėda išbučiavo po pirmojo rinkimų turo.
Nausėdos bučinius Grikiui žiūrėkite:
Šalių vadovai ir valdovai mėgo gyvūnus
Valdovus ir vadovai nuo neatmenamų laikų lydėjo jų ištikimi augintiniai. Mylimi šunys, žirgai, katės dalijosi su jais sunkią valdžios naštą, bet neretai ir jos teikiamą šlovę bei prabangą. Senovėje valdovui turėti nuosavą žvėryną buvo prestižo reikalas. Egipto faraonai, Mesopotamijos karaliai vieni pirmųjų įvedė madą įrengti savo rūmuose pasakiškus sodus, apgyvendintus egzotiškais gyvūnais.
Jie simbolizavo ne tik monarcho turtus, bet ir galią, valdžią, be to, buvo ir bauginimo (arba palankumo, jei valdovas nuspręsdavo kam nors padovanoti žvėrį) priemonė.
Daugelyje Europos valstybių karališkieji žvėrynai egzistavo dar nuo viduramžių. Užsienio pasiuntiniams nereikėdavo net sukti galvos, ką atgabenti dovanų vienos ar kitos šalies galvai: kuo egzotiškesnis ir stambesnis būdavo gyvūnas (pavyzdžiui, dramblys ar liūtas – arba, Rusijos valdovų atveju, baltieji lokiai), tuo vertingesne buvo laikoma diplomatinė dovana.
Nors ne ką prastesne buvo laikomi ir medžioklinių šunų mažyliai – jais keisdavosi dauguma monarchų, tarp jų ir Anglijos karalienė Elžbieta I su caru Ivanu Rūsčiuoju
Šunininkai ir katininkai
Šunys visada užėmė ypatingą vietą valdovų gyvenime. Istorija žino ne vieną ypatingo monarchų prisirišimo prie savo keturkojų bičiulių atvejį. Prancūzijos karalius Liudvikas XIII – tas pats, iš „Trijų muškietininkų“, – buvo aistringas medžiotojas ir miegojo vienoje lovoje su savo šunimis. Taip pat monarchas garsėjo kaip medžioklės su sakalais gerbėjas ir vienas paskutinių puoselėtojų to meto Prancūzijoje.
O štai Liudviko XIII ministras pirmininkas garsusis kardinolas Rišeljė jautė silpnybę katėms ir augino jų visą būrį. Kardinolas buvo vienas pirmųjų Angoros kačių savininkų Europoje – turkišką gražuolę jam specialiai iš Ankaros parvežė bičiulis.
Apie Rišeljė aistrą ūsuotosioms žinojo visi rūmų dvariškiai ir diplomatai, tad norintieji įgyti galingiausio karalystės asmens palankumą vežė jam kates iš visų pasaulio kampelių, įskaitant Britaniją ir Lenkiją. Turbūt garsiausias iš kardinolo Rišeljė katinų buvo Liuciferis – juodakailis padaras, gavęs puolusio arkangelo vardą, mat į savo šeimininko namus pateko kaip tik tada, kai tas per savo pasiuntinius Naujajame Pasaulyje vykdė negailestingą raganų medžioklę. Bet tikroji numylėtinė, Rišeljė širdies karalienė buvo balta it sniegas Miriam.
Nors kardinolas buvo galingiausias žmogus Prancūzijoje, gal net visoje Europoje, pasigirti stipria sveikata negalėjo. Nuo pat jaunystės jį kamavo sąnarių uždegimai, galvos skausmai, silpnumo priepuoliai, kartais savaitėms ir net mėnesiams paguldydavę į ligos patalą. Fizines kančias Rišeljė palengvindavo tik tyla, prieblanda ir... kačių terapija. Ypač gera gydytoja, sakoma, buvo Miriam.
Grėsmingasis Prūsijos valdovas Frydrichas Didysis dievino savo levretes. Būtent jis XVIII amžiuje užkrėtė visą Europą mažųjų itališkų kurtų mada (to pasekmė – jokia kita šunų veislė nėra taip dažnai vaizduojama monarchų ir aristokratų portretuose kaip levretės). Frydrichas net testamente reikalavo palaidoti jį greta keturkojų numylėtinių, tačiau po jo mirties į sostą atsisėdęs sūnėnas Frydrichas Vilhelmas II velionio valios neįvykdė.
Rusijos caro Petro I numylėtinė terjerė Lizetė kartą išgelbėjo nuo mirties vieną prasižengusį didiką. Niekas negalėjo įtikinti ūmiu būdu garsėjusio monarcho pagailėti nelaimėlio – nei įtakingiausi dvariškiai, nei pati imperatorienė. Nors galiausiai ji ir sugalvojo, kaip suminkštinti Petro I širdį: caro žmona nurodė Lizetės vardu parašyti jos vyrui trumpą raštelį ir jame išdėstyti didiko nekaltumą įrodančias aplinkybes.
Raštelis buvo užkištas už terjerės antkaklio ir taip „nusiųstas“ Petrui I. Pasakojama, kad caras iš karto nusileido pareiškęs, jog mielai įvykdys prašymą vienintelio jam žinomo gyvo padaro, kuris dar niekada nieko jo nebuvo prašęs. Turėjo Petras I ir kitą ne mažiau mylimą šunį. Dabar jau išnykusios bulenbecerių veislės patinas Tironas, teigiama, pažinojo iš veido ir vardo visus svarbiausius pareigūnus, tad išnešiodavo jiems imperatoriaus laiškus. Abiejų keturkojų, taip pat Petro I karo žirgo iškamšos dabar saugomos Sankt Peterburgo zoologijos muziejuje.
Garsioji Rusijos imperatorė Jekaterina II (beje, greičiausiai pirmoji visoje imperijoje įsteigusi gyvūnėlių kapines – karališkiesiems šunims) turėjo sūnaus dovanotą anglų pudelį: tikrą rūmų lepūnėlį, kuris dažniau vaikščiojo ant dviejų užpakalinių kojų nei ant visų keturių, o valdovės freilinos rengdavo jį kasdien vis kitokiais puošniais drabužiais. Pudelis pietaudavo prie to paties stalo kaip ir šeimininkė ir, jei tarnai nespėdavo jam įdėti į lėkštę ėdesio, nesibodėdavo apsitarnauti pats.
Kadangi šunytis buvo mažas, be to, nepaprastas švaruolis, niekam rūmuose jis netrukdė – priešingai, dvariškiai varžydavosi dėl teisės pažaisti su juo. Kol pudelis tapo rūmus sudrebinusio politinio skandalo objektu, kai Jekaterinos II favoritu tapo generolas adjutantas Šuvalovas. Esmė tai, kad abu imperatorės numylėtinius – ir šunį, ir didiką – vadino Ivanu Ivanovičiumi. Ir nors pudeliui šis vardas buvo prilipęs nuo rūmų krosniakurio – mat keturkojis buvo juodas it derva, Jekaterinos II svita neatsispirdavo pagundai pasinaudoti visokių triukų išmokytu šuneliu tam, kad pasišaipytų iš pasipūtusio carienės meilužio. Viskas baigėsi tuo, kad valdovės nurodymu pudelio vardą teko pakeisti.
Kitas Rusijos caras Nikolajus I, nors įrengė savo žirgams specialias kapines, kraustėsi iš proto dėl medžioklinių šunų – o tai labai stebino į sentimentus nelinkusio valdovo dvariškius. Tačiau aistringiausiu šunininku iš visų Romanovų laikomas jo sūnus Aleksandras II, auginęs keturkojus ne tik šunidėse, bet ir rūmų menėse, kur jiems specialiai buvo verdamas valgis, o carienės freilinos maitino juos piene mirkytais sausainiais. Didžiausiu Aleksandro II favoritu buvo didžiulis seteris Milordas – juodas, viena balta koja. Jį savo darbuose įamžino ne vienas to meto tapytojas ir net skulptorius, Milordo palikuonį augino rašytojas Levas Tolstojus.
Daugiau apie Grikio veislę žiūrėkite:
