Opozicinė Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) penktadienį organizavo nuotolinę diskusiją „Užsienio reikalų ministeriją purto skandalai: ar G. Landsbergis žaidžia sostų karus?“, kurioje su diplomatais ir politologais aptarė vykdomą užsienio politiką ir susiklosčiusią situaciją Užsienio reikalų ministerijoje (URM).
„Rodos dar visai neseniai springdami iš susižavėjimo džiaugiamės sėkmingai pavykusiu NATO summitu Vilniuje, kuris dažniausiai buvo pateikiamas kaip Lietuvos diplomatijos triumfas, tačiau per paskutinius du mėnesius Lietuvos užsienio reikalų sistemą supurtė net keturi skandalai vienas po kito“, – kalbėjo socialdemokratas, rašytojas Giedrius Drukteinis.
Jis minėjo viceministro Manto Adomėno pasitraukimą, kai šis buvo pagautas neblaivus prie vairo, „netvarką“ Lietuvos ambasadoje Jungtinėje Karalystėje ir darbuotojų nepasitenkinimą ambasadoriumi Eitvydu Bajarūnu, ambasadoriaus prie Deivido Matulionio situaciją, kai jis, tariamai, susilpnino Lietuvos derybines pozicijas NATO viršūnių susitikime ir užsitęsusį lietuvių sugrąžinimą iš Izraelio.
Bajarūno skandalas – karo tarp Nausėdos ir Landsbergio pasekmė
Buvęs užsienio reikalų ministras Antanas Valionis sakė, kad ambasadorius derinimas, tvirtinimas ir skiriamas suderinus trijų institucijų nuomones – Užsienio reikalų ministerijos, Vyriausybės ir prezidento.
„Tokia skyrimo procedūra yra tokia, kad ambasadorius būtų apsaugotas nuo „sostų karų“, – teigė A. Valionis.
Visgi, anot jo, normalu, kad ministrai žaidžia vadinamuosius „sostų karus“, nes ministras yra politikas, kurio tikslas realizuoti savo tikslus.
Kaip teigė A. Valionis, E. Bajarūno istorija nėra jau tokia ir išskirtinė.
„Per šešerius savo ministravimo metus mačiau, prisiskaičiau ir sužinojau apie dešimtį panašių situacijų, kada buvo svarstomi ambasadoriai, kada buvo tikrinami, kada buvo padaromi pažeidimai. <...> Nemanau, kad čia yra kažkokių ypač išskirtinių dalykų, bet noriu viena pasakyti, kad čia tikėjimas ar netikėjimas netinka, reikalinga faktų analizė ir išvados“, – kalbėjo A. Valionis.
Pasak G. Drukteinio, didžiausią rezonansą visuomenėje sukėlė, kaip buvo sprendžiamas E. Bajarūno atvejis.
„Tai, kad jis grįžęs į Lietuvą, pirmiausia, susitiko su prezidentu, tada surengė spaudos konferenciją, kurioje paneigė URM, savo tiesioginio darbdavio <...> pateiktas išvadas. Tokia ir mūsų [diskusijos] pavadinimo logika. Ar čia kažkokio žaidimo dalis, ar ambasadorius Bajarūnas pasielgė visiškai pagal protokolą ir savo darbo reglamentą?“ – samprotavo rašytojas.
A. Valiono tvirtinimu, jis nelabai prisimena ambasadorių, kurie savo tiesą gintų spaudos konferencijose.
„Jeigu kalbėti apie skandalus ir purtymus, mes turėtume kalbėti ne apie tai. Mes turėtume kalbėti apie tai, kad jau trejus su puse metų ministras nesusikalba su prezidentu, premjerė nesusikalba su prezidentu, dėl to į išorę iš URM ir Prezidentūros išeina skirtingi signalai, kurie trikdo mūsų partnerius užsienyje, trukdo daryti užsienio politiką ir šičia skandalas, kurio mes kažkodėl neaptarinėjame, bet jis labiausiai vertas kalbėjimo ir aptarimo.
O tai, ar į tai įmaišytas jo ekscelencija Bajarūnas, dėl pirktų bilietų į teatrą per Karolio III karūnavimą? Aš neatmetu galimybės, kad to karo tarp prezidento ir Vyriausybės bei URM dalis gali būti ir šitas epizodas su ambasadoriumi Jungtinėje Karalystėje“, – svarstė A. Valionis.
Problema – tarp Bajarūno ir kolektyvo?
Ambasadorė Izolda Bričkovskienė, rezidavusi Airijoje ir Norvegijoje, abejojo, ar E. Bajarūno atvejį tyrusi URM inspekcija būtų nekompetentinga.
„Tai, kad ambasadorius puolė viską neigti, man labiau primena, kai žmogus yra puolamas, yra natūralus noras gintis. <...> Ambasadose pasitaiko, [Bajarūnas] tikrai nevienintelis ambasadorius, kur buvo kažkokių nesklandumų. Tačiau bent aš pirmą kartą susiduriu, kai prieš ambasadorių sukyla visas kolektyvas. Tai čia jau kažką sako“, – dėstė I. Bričkovskienė.
„Taip, tai gali būti dalis žaidimų, nesutarimų tarp mūsų institucijų, tarp Prezidentūros, Vyriausybės, užsienio reikalų ministro, tačiau jei tai yra viso kolektyvo nuomonė, manau, kad iš tiesų yra kažkas negerai toje karalystėje. Ambasadoriui reikėtų iš to padaryti išvadas“, – pridūrė ji.
Pasak ambasadorės, G. Nausėda, gindamas E. Bajarūną, nuolat minėjo argumentą, kad tai yra reiklus ambasadorius, o tai nepatiko kolektyvui.
„Žinote, reiklių ambasadorių yra daug. Savo laiku dirbau su ambasadoriumi Valioniu, nepasakyčiau, kad nebuvo reiklus, dar ir koks reiklus buvo. Tačiau galima būti reikliu, teisingu ir draugišku, įsiklausyti į kolektyvo nuomone“, – teigė I. Bričkovskienė.
Anot jos, šioje istorijoje nereikia ieškoti kaltų iš išorės, problema yra ambasados viduje ir konflikte tarp ambasadoriaus ir jo pavaldinių.
„Reikia šitą problemą spręsti ir spręsti kuo greičiau, nes tai mums labai svarbi ambasada, svarbi mums šalis. Jei jau iškilo toks konfliktas, manau, ambasadoriaus teisingiausias sprendimas būtų pasitraukti. Jis gal gali būti geru ambasadoriumi kitoje šalyje, yra visada ta subjektyvi nuomonė, gal pasitaikė nesuderinami žmonės viename kolektyve.
Ambasada yra kaip povandeninis laivas – visą laiką kartu būna žmonės. Jeigu jie vieni su kitais nesusikalba, tada kyla konfliktai. Nemanau, kad reikėtų žiniasklaidos ar kas ten dar kaltas, nutekino kažką. Yra problema ir turi būti išspręsta kuo greičiau“, – konstatavo ambasadorė.
Kalba apie didelę žalą reputacijai
Socialdemokratas, buvęs ambasadorius Rusijoje Remigijus Motuzas įsitikinęs, kad E. Bajarūno situacija nebūtų taip plačiai aptarinėjama visuomenėje, jei nebūtų tarpinstitucinių karų.
„Juk ne paslaptis, kad tiek siunčiant į Maskvą, tiek į Londoną, buvo prezidento sprendimas ir palaikymas siųsti Eitvydą Bajarūną. Labai gaila, kad tos vidinės ambicijos ar tie instituciniai karai vyksta.
Kaip buvo pasakyta, kad nebuvo baigtas vidinis patikrinimas, reikia dar kažkokio patikrinimo... Taip žaidžiama nuo vienos institucijos iki kitos. To tikrai nebūtų, jeigu būtų sutarimas“, – teigė R. Motuzas.
„Man labai skauda, kad tai išeina į viešumą. <...> Tai didelė žala diplomatijos reputacijai“, – pridūrė jis.
Siūlo Landsbergiui gerai pasvarstyti
Vilniaus universiteto docentas, politologas, LSDP pirmininkės pavaduotojas Liutauras Gudžinskas pažymėjo, kad skandalai dėl E. Bajarūno ir D. Matulionio kilo tuo pačiu metu nutekinus informaciją žiniasklaidai.
„Klausimas kas nutekino, kaip nutekino, kai jokios procedūros dar nebuvo įjungtos. <...> Aš matau tik vieną šaltinį – tą pačią URM ir kažkokius iniciatorius vienokių ar kitokių sostinės karų“, – kalbėjo L. Gudžinskas.
„Tai vyksta nelabai solidžiai“, – pridūrė jis.
Anot L. Gudžinsko, į E. Bajarūno sprendimą organizuoti spaudos konferenciją ir viešai gintis reiktų žvelgti ne tik kaip į ambasadoriaus akibrokštą, bet ir į išskirtinį atvejį, kad būtent G. Landsbergiui vadovaujant URM ilgamečiai ambasadoriai jaučia pareigą gintis viešai.
„Čia ir pats ministras turėtų rimtai pasvarstyti“, – įsitikinęs L. Gudžinskas, pridūręs, kad anksčiau atlikti tyrimai rodė prastą darbuotojų psichologinę būklę pačios URM viduje.
Prieš rinkimus – dar daugiau kirčių tarp Daukanto aikštės ir Vaižganto gatvės?
VU docentas antrino kitiems pašnekovams, kad didžiausia problema – tarpinstitucinis konfliktas tarp URM ir Daukanto rūmų.
„Aš nepamenu nė vieno atvejo, kai užsienio reikalų ministras leidžia sau komentuoti prezidento žmonos elgesį vienu ar kitu atveju. Užsienio politika vykdoma tiek Vyriausybės, tiek prezidento, turi būti nuolatinis konsensusas ir bendradarbiavimas. Bet trejus metus mes stebime nuolatinius pasišpilkavimus, mažesnio ar didesnio lygio, tarp Daukanto aikštės ir Vaižganto gatvės. Čia yra rimtos problemos. Mes išeiname į rinkimų trasą ir tikriausiai to bus dar daugiau“, – kalbėjo L. Gudžinskas.
Anot jo, E. Bajarūnas dabar „nei pakartas, nei paleistas“: ambasadorius atšauktas konsultacijoms, bet prezidentas jo neatstatydina, G. Nausėda nori tarnybinio patikrinimo, bet URM atsisako tai vykdyti. L. Gudžinskas pastebi, kad matome pato situaciją, kai kalbame apie vieną svarbiausių Lietuvai ambasadą.
„Kalbant apie užsienio politiką, krašto apsaugą, tie „sostų karai“, jeigu jie ir vyksta, jie turi būti labai nuosaikiai atliekami, bandant tai spręsti labai atsargiai ir civilizuotai. Bet aš matau, kad bent jau iš jaunojo ministro pusės, kad yra šiek tiek skirtingos nuostatos“, – sakė VU docentas.
Bet dėl ko vyksta „sostų karai“? L. Gudžinskas kelia kelias hipotezes. Pirmoji, kad artėjant šios valdančiosios koalicijos pabaigai, dabartiniams valdantiesiems reikia laisvų ambasadorių vietų.
„Kita vertus, tai gali būti pasekmė to konflikto, kuris jau tęsiasi trejus metus. Kartais nervai neišlaiko ir ieškoma priežasčių, įkąsti labiau iš prezidento aplinkos atėjusiems ambasadoriams“, – sakė L. Gudžinskas.
Trečia konflikto priežasčių versija, kurią kelia VU docentas, yra nekompetencija URM viduje.
„O galbūt visos šios priežastys vienaip ar kitaip yra reikšmingos, galbūt čia keli faktoriai susivėlę į vieną kamuolį“, – teigė L. Gudžinskas.
„Kai žiūriu į šitą visą iškilusį skandalą, tai ko aš pasigendu? Pasigendu būtent diplomatijos. Iš visų pusių. Tiek iš ministro, tiek iš ambasadoriaus, tiek, deja, turbūt ir iš prezidento pusės. Kadangi tai yra sprendžiama taip viešai, suprantu, taip rinkimai, reikia įsitvirtinti, reikia nugalėti, bet net jei tos vakansijos prireikė, nieko nuostabaus, bet galima tą padaryti kur kas padoriau“, – kalbėjo I. Bričkovskienė.
„Šioje vietoje, URM, kaip pagrindinis dirigentas, turėtų daugiau sutelkti į diplomatinį bendravimo būdą ir imtis to pagrindinio vaidmens“, – pridūrė ji.
Apie ką yra Bajarūno skandalas?
E. Bajarūnas sulaukė ambasados Londone darbuotojų kaltinimų dėl netinkamo elgesio, darbo sąlygų. Skundų tyrimą atlikusi URM Generalinė inspekcija nustatė pažeidimų ir pasiūlė spręsti dėl E. Bajarūno tinkamumo vadovauti ambasadai.
Spalio viduryje G. Landsbergis sustabdė ambasadoriaus funkcijas ir iškvietė jį į Vilnių konsultacijoms. Prezidentas šį sprendimą pavadino „pusiniu“ ir pažymėjo, kad jis nieko nesprendžia, o diplomatinę atstovybę mažiausiai pusmečiui palieka be vadovo.
Pats E. Bajarūnas paprašė nepriklausomo tyrimo, jis tvirtina patiriantis URM psichologinį smurtą, nes nutekinant informaciją dėl jam mestų kaltinimų kenkiama jo reputacijai.
Savo ruožtu konservatorius Matas Maldeikis paprašė Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) įvertinti prezidento ir ambasadoriaus bei jų sutuoktinių apsilankymą operoje Londone. VTEK pranešė dar sieksianti surinkti papildomos medžiagos spręsdama, ar pradėti tyrimą.
