Išvengti nepavyks
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei socialdemokratų atstovams baigiant derinti būsimos koalicinės Vyriausybės programines nuostatas, netrukus prasidės ir ministrų portfelių dalybos. „Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis pažadėjo, kad per artimiausias dvi savaites sužinosime kandidatų į ministrus pavardes. Taigi, jie dar turi laiko pasisamdyti korepetitorius ir rimtai padirbėti ruošdamiesi užsienio kalbos egzaminui prezidentūroje.
Kad jo išvengti nepavyks, patvirtino pati prezidentė, žurnalistams pranešusi, kad tikrins kandidatų į naujos Vyriausybės narius užsienio kalbų žinias. „Tiek, kiek tai numato įstatymai ir Konstitucija, be jokios abejonės, bus keliami ne tik profesionalumo, bet ir skaidrumo reikalavimai, – aiškino D.Grybauskaitė. – Manau, kalbų mokėjimas taip pat įeina į profesionalumo sąvoką.“
Neišlaikė. Ir kas?
Kandidatų į Vyriausybės narius „egzaminų sesija“ prezidentūroje ilgam įsirėžia į atmintį. Šiuo procesu labai domisi ir televizijos žurnalistai, nes jis pasiūlo gerų siužetų ne tik politinėms, bet ir humoro laidoms. Suprantama, patiems kandidatams, ypač tiems, kurie iš „egzamino“ išeina akmeniniais veidais, sunkiai tramdydami sukilusius jausmus, profesionalumo patikrinimas atrodo šiek tiek kitaip.
Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, paklausta, ar prasminga tęsti tokią kandidatų į ministrus „egzaminavimo“ praktiką, ar ji nežemina į Seimą išrinktų politikų ir ar duoda kokios nors naudos sprendžiant apie jų profesinį pasirengimą, atsakė diplomatiškai. „Užsienio kalbų mokėjimas yra didelis privalumas, tačiau tinkamai atstovauti valstybei svarbesni kiti gebėjimai: profesionalumas, analizuojamo klausimo supratimas, diplomatiškumas. Kiekvienas kandidatas į ministrus prie savo gyvenimo aprašymo galėtų pridėti kalbų mokėjimo sertifikatą. Toks reikalavimas galėtų būti net privalomas“, – sakė ji „Valstiečių laikraščiui.“ Tačiau dar prieš kelerius metus politikė savo nuomonę apie tai reiškė gana emocingai.
„Viskam yra ribos“, „mokykloje mokytojai turbūt taip nesielgia su mokiniais“ – šitaip tuometinė kandidatė į socialinės apsaugos ir darbo ministres L.Graužinienė apibūdino bandymą prezidentūroje patikrinti jos vokiečių kalbos žinias. Ironiška, kad „egzamino“ neišlaikiusi kandidatė netrukus tapo Seimo pirmininke, pavaduojančia prezidentę šiai išvykus į užsienį ar susirgus, ir ėjo šias pareigas iki kadencijos pabaigos, atstovaudama Lietuvai tarpparlamentinių ryšių srityje.
Panašiai atsitiko ir su tuometine kandidate į švietimo ir mokslo ministres Virginija Baltraitiene, kuri irgi neišlaikė „egzamino“, bet vėliau tai pačiai prezidentei pasirodė tinkama vadovauti Žemės ūkio ministerijai.
Ministrų nerenkame
Aštrialiežuviai jau laukia, kaip „egzaminą“ pas prezidentę laikys kandidatas į premjerus Saulius Skvernelis, anketoje nurodęs mokantis anglų, rusų ir lenkų kalbas. Beje, jo anglų kalbos žinias jau buvo bandyta viešai patikrinti dar prieš rinkimus. Vienos televizijos laidos vedėjo angliškai jam pateiktą klausimą politikas suprato, bet atsakė į jį valstybine kalba. Nors toks elegantiškas išsisukimas iš situacijos galėjo sukelti dvejonių, „valstiečių“ lyderis R.Karbauskis tvirtino neabejojantis, kad S.Skvernelio užsienio kalbų žinios yra pakankamos eiti Vyriausybės vadovo pareigas.
Turbūt būtų galima tam pritarti, nes ir dabartinės Vyriausybės vadovas nedemonstravo didelių šnekamosios anglų kalbos įgūdžių. Žinoma, galima svarstyti, kas labiau būtų padėję pritraukti užsienio investicijas – puiki premjero anglų kalba ar liberalus Darbo kodeksas, kaip mėgsta tvirtinti A.Butkevičius, tačiau šaukštai jau po pietų.
Jeigu politikams Lietuvoje nekeliami jokie kvalifikacijos reikalavimai, ar neatrodo keistai jų „egzaminavimas“ prezidentūroje prieš skiriant į atsakingas pareigas Vyriausybėje? Politologas Linas Kojala neįžvelgia čia prieštaravimo.
„Viena vertus, visuomenei sudaroma galimybė demokratiniuose rinkimuose nuspręsti, kas geriausiai atstovauja rinkėjų interesams nepaisant to žmogaus asmeninių savybių. Kita vertus, Vyriausybės formavimo procesas yra tam tikra prasme specifinis, nes ministrų mes tiesiogiai nerenkame. Tikimės, kad jie bus efektyvi vykdomosios valdžios grandis, kuri sėkmingai įgyvendins išrinktų politikų, Seimo narių, sprendimus. Tad šiuo atveju tam tikra reikalavimų kartelė yra labai svarbi, juo labiau kad tai žmonės, kurie reprezentuoja valstybę įvairiuose tarptautiniuose renginiuose, dalyvauja priimant ES sprendimus“, – sakė politologas.
Kaip pasakyti „ne“
L.Kojala pokalbių su kandidatais į ministrus prezidentūroje nelinkęs vadinti „egzaminavimu“. Pasak jo, tiesiog atsižvelgiama į tam tikrus kriterijus, patikrinamas tam tikras profesionalumo lygis, kuris turi būti privalomas bet kokiam aukšto rango pareigūnui.
Politologas priminė praėjusią Seimo kadenciją, kai kandidatai į ministrų postus buvo siūlomi gana chaotiškai: buvo minimos vienos pavardės, paskui jos pradingdavo, atsirasdavo kitos, kandidatai kėlė daug klausimų dėl savo gebėjimų eiti tokias pareigas. „Natūralu, kad, susiklosčius tokiai situacijai, atsirado tam tikras „egzaminavimas“, – svarstė pašnekovas.
Ar geras užsienio kalbos mokėjimas išties yra esminė gero ministro savybė? „Aš tikiuosi, kad ir prezidentė taip negalvoja. Žinoma, gerai, jei ministras sugeba susikalbėti, bet, aišku, atrodytų šiek tiek juokingai, jeigu toks būtų pagrindinis jam keliamas reikalavimas“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė Bronius Markauskas, išrinktasis Seimo narys, priklausantis Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai.
Jo manymu, svarbu, kad toks reikalavimas nebūtų pretekstas atmesti kandidatūrą: esą kartais būna kitų priežasčių, dėl kurių ji netvirtinama, tačiau, užuot jas atskleidus, pagrindine priežastimi įvardijamas nepakankamas užsienio kalbos mokėjimas. „Niekada tokie dalykai nebuvo keliami kaip pagrindiniai, tai gali atrodyti panašiai kaip papildomai taikoma Valstybės saugumo departamento patikra R.Karbauskiui. Žinoma, niekas prezidentei negali nieko nurodinėti, nieko blogo neįžvelgiu dėl tokio reikalavimo, bet tikrai manau, kad tai neturėtų būti pagrindinis kandidato atmetimo motyvas“, – sakė B.Markauskas.
Paprastas populizmas
Bronislovas Burgis, Kauno technologijos universiteto docentas, pedagogas, tikrinęs tūkstančių moksleivių ir studentų žinias per egzaminus, mano, kad kandidatų į ministrus „egzaminavimas“ prezidentūroje tikrai ne profesionalumo patikra.
„Tai yra paprasčiausias populizmas. Jeigu kandidatai turi diplomus, atestatus, tai gal galima būtų pasitikėti juos išdavusiomis švietimo įstaigomis. O jei neturi, nėra ko jų versti eiti į ministrus“, – sakė B.Burgis. Pasak jo, tokia praktika labiau primena dekoracijas, institucijos susireikšminimą. Vadovaujantis tokia logika, reikėtų tikrinti ir kandidatų sveikatą, erudiciją, kalbos žinias, raštingumą, taip pat ir kompiuterinį. „Šitaip galime nueiti toli – pvz., įkurti instituciją, kuri tikrintų kandidatų į Vyriausybės narius tinkamumą“, – ironizavo pašnekovas.
„Kita vertus, kai į aukštą ministro postą patenka tokia kandidatė, kaip Audronė Pitrėnienė, tai – Lietuvos gėda. Nelaimė. Nenoriu vardyti buvusių švietimo ir mokslo ministrų. Galėčiau tik paklausti: koks jis gali būti švietėjas, jeigu pats neapsišvietęs? Reikia laikytis bent padorumo reikalavimo. Mes turime profesorių, akademikų, išsilavinusių žmonių, baigusių kelias aukštąsias mokyklas užsienyje ir pas mus. Nejaugi neįmanoma pasirinkti tų, kurie tinkami, profesionalūs?“ – svarstė B.Burgis.
Jis nepuoselėjo didelių vilčių ir dėl žadamos profesionalų Vyriausybės. „Bijau, kad vėl viskas liks tik gražiais žodžiais, viską lems politinis sprendimas“, – sakė pedagogas.
Formuokime reikalavimus
Gediminas Navaitis, Mykolo Riomerio universiteto profesorius
Teikti ministrus Seimui tvirtinti – konstitucinė prezidento teisė. Mes tikime, kad visuotiniame balsavime visų Lietuvos žmonių išrinktas prezidentas šia teise naudosis atsakingai,visų mūsų gerovės labui. Man užtektų, jeigu žmogus, prisiėmęs prezidento atsakomybę, pasakytų: man asmeniškai nepatinka šis ar kitas kandidatas. Man to pakaktų, ir tokį apsisprendimą besąlygiškai palaikyčiau. Nes jei prezidentui suteikiame tokią teisę, tai nediskutuokime, ar jis gali ja naudotis.
Jis ne tik gali, bet ir privalo ja naudotis, jei kyla kokių nors abejonių dėl dalykinių ar asmeninių kandidato savybių. Tačiau kas atsitiko? Ši besąlygiška teisė, taip pat ir teisė neargumentuoti, neaiškinti savo sprendimo, kuris gali būti daromas remiantis ir vien intuicija, pavirto bandymu sugalvoti kažkokius formalius kriterijus.
Pavyzdžiui, užsienio kalbos mokėjimas A ar B lygiu arba kokio nors teisės akto išmanymas. Jei einama tokiu keliu, turėtų būti aiškiai suformuluoti reikalavimai, tada patys norintieji tapti ministrais galėtų save įvertinti.
