Per pastaruosius penkerius metus Lietuvos padėtis gerokai pasikeitė: tapome NATO ir ES nariais, kita vertus, kaimynės Rusijos demokratija kasdien traukiasi it šagrenės oda, ir ši šalis tampa, švelniai tariant, neprognozuojama. Dėl šių priežasčių turime daug kur patikslinti savo poziciją. Juo labiau, kad įgijome ir daugiau patirties.
Rusija Lietuvoje kurs forpostą
Nuo iracionalių Rusijos ekonominių sankcijų ir isteriškų politinių propagandinių išpuolių kentėjo ne viena valstybė (įskaitant net ir Baltarusiją). To paties paveikslo dalis ir naftotiekio "Družba" remontas. Dalis Rusijos įtakų mažiau akivaizdžios - povandeninės, tačiau ne mažiau svarbios. Ir padėtis ateityje tikrai negerės. Ypač po Talino įvykių naivu tikėtis, kad grėsmės mus aplenks.
Ir politikus, ir visuomenę šiuo metu kamuoja idėjų badas. Atkreipkite dėmesį: visi nepatenkinti, visi burnoja, kad kažkas blogai, tačiau pasiekti sutarimo net menkiausiu klausimu beveik neįmanoma. Stinga ir bent kiek konstruktyvesnių pasiūlymų. Tačiau tiesa yra tokia: jei nežinosi, kur keliauji, niekada niekur ir nenuvyksi.
Todėl visada įdomu atsiversti dokumentą, kuriame pakylama kiek aukščiau pilkos kasdienybės. Neseniai Tėvynės Sąjungos pirmininko A. Kubiliaus pristatytas dokumentas papuoštas net trimis daug žadančiais pavadinimais: "Nauja darbotvarkė Lietuvai", "Rusijos sulaikymo strategija" ir "Rusijos įtakos Lietuvoje mažinimo planas".
Konservatorių oponentai iškart suuodė silpniausią šios strategijos vietą - pasiūlymą apsvarstyti prezidento rinkimų Seime galimybę. Visus pasiūlymus pasistengta suredukuoti tik į šį vieną - A. Kubiliui nelabai sekasi pakeisti tokias primestas diskusijos taisykles. Tačiau bent jau šiame komentare tuo vienu pasiūlymu neapsiribosiu.
Konservatorių pateiktoje strategijoje kalbama apie tai, kad Rusija siekia turėti kuo didesnę politinę įtaką Lietuvai, išnaudodama Lietuvos narystę ES ir NATO bei kurdama iš Lietuvos Kremliaus forpostą Vakaruose. Strategijoje siūloma stengtis daryti poveikį Vakarų valstybių požiūriui į pavojingas Rusijos vystymosi tendencijas: siekti, kad tas požiūris taptų realistinis, priešingai šiuo metu puoselėjamoms iliuzijoms, kad Rusiją pavyks įtraukti į šalių, puoselėjančių europines vertybes, ratą.
Dokumente pagrindžiama mintis, kad Lietuva turi pasisakyti už vieningą ir stiprią ES, pritarti naujajai ES Konstitucijai: tokiu atveju stiprėtų ir bendroji ES užsienio politika, kuri Rusijos atžvilgiu galėtų būti solidesnė. Savo svarų indėlį formuojant šią ES politiką turėtų įnešti glaudžiau bendradarbiaujančios Vidurio ir Rytų Europos šalys. Pripažįstant, kad JAV yra veiksmingiausia atsvara Rusijai, Lietuva turi nuosekliai ginti gerų ES ir JAV santykių perspektyvą. Regione siūloma orientuotis į strateginę partnerystę su Lenkija, ypač puoselėjant "Energetinės Žečpospolitos" idėją.
Siūloma mažinti Lietuvos "parodomojo" aktyvumo veiklą "naujuose kaimynuose", o šio regiono labui veikti per ES ir NATO struktūras. Ankstesniuose komentaruose taip pat esu suabejojęs tos pažiūrėjus gražios idėjos - mūsų, kaip demokratijos ambasadorių posovietinėje erdvėje - veiksmingumu, bet politikų ir pareigūnų lygmenyje ši pagrįsta mintis išsakoma bene pirmą kartą.
Šias Lietuvos užsienio politikos idėjas, kurios kažkiek keistų mūsų užsienio politikos prioritetus, tikrai verta apsvarstyti.
Nauja tvarka nuo R. Pakso neapsaugos
Tuo tarpu pasiūlymas prezidentą rinkti Seime išties abejotinas dėl daugelio priežasčių. Visų pirma, akivaizdu, kad dauguma piliečių nori rinkti prezidentą tiesiogiai. Tai žmonėms patys "smagiausi" rinkimai. Tokios teisės atėmimas įkaltų dar didesnį pleištą tarp valdžios ir žmonių, o to mums reikia mažiausiai.
Antra, rinkimų tvarkos pakeitimui reikėtų keisti Konstituciją. Šiame Seime konservatoriai neturi daug draugų, ir jiems surinkti konstitucinę daugumą nėra jokių galimybių. Politiniu požiūriu nėra labai prasminga siūlyti tai, ko nepavyks įgyvendinti, nes tiesiog be reikalo švaistoma energija ir atitraukiamas dėmesys nuo punktų, kuriuos gali pavykti įgyvendinti. Juo labiau tai tinka turint omeny, kad pasiūlymas prieštaringas ir, kaip minėta, negali tikėtis plataus pritarimo.
Trečia, jis neatliktų to vaidmens, kurio iš jo tikimasi. Populiarus V. Uspaskicho tipo veikėjas galėtų tapti prezidentu ir išrinktas Seime. Dar daugiau, jei jau strategijoje minimas R. Pakso atvejis, aptarkime ir mes jį. Šiomis dienomis R. Paksas deklaravo siekį sugrįžti į prezidento postą. Jei po kitų rinkimų liberalų demokratų ir R. Pakso vadovaujama koalicija Seime turėtų konstitucinę daugumą (tai hipotetinis atvejis), ji galėtų ir pakeisti Konstituciją, ir - jei prezidentą rinktų Seimas - išrinkti R. Paksą prezidentu. R. Paksas vėl būti išrinktas tiesiogiai turi daug mažiau galimybių.
Dar būtų galima kalbėti apie tai, kad prezidentą renkant Seime jo išrinkimas būtų politinių partijų derybų rezultatas. Kadangi Seimas apžvelgiamoj ateity bus susiskaldęs ir prieštaringas, tai yra tikimybė, kad ir tas rezultatas, prezidentas, sukeltų abejonių ir prieštaravimų.
Galų gale išvis yra keista mėginti spręsti tokias gilias problemas, susijusias su valstybės būtimi, procedūriniais metodais, it Miunhauzenui mėginti save iškelti iš pelkės tempiant už peruko kaselės. Todėl panašūs pasiūlymai skamba išties nerimtai ir kiek kompromituoja visą sumanymą, nukreipia dėmesį nuo svarbiausios minties: nuo rūpesčio stiprinti valstybės pamatus. Akivaizdu, kad procedūrinėmis manipuliacijomis čia daug nepasieksi.
Seni susitarimai - šiukšlių dėžėje
Vidaus politikos dalyje strategijos pastebėjimai ir pasiūlymai yra labai platūs ir abstraktūs, praranda savo specifiką. Korupcija, skurdas, partijų ir žiniasklaidos finansavimo skaidrumo problemos daug kartų minėtos įvairiuose kontekstuose. Tai yra ne tik ir ne tiek Rusijos sulaikymo problema, ir ne "nauja darbotvarkė Lietuvai", tai tiesiog svarbiausios mūsų šalies problemos, kurių ratą būtų galima ir išplėsti (emigracijos, gimstamumo, dvigubos pilietybės ir pan. klausimai, švietimas, mokslas, sveikata ir t.t.). Tiesa, verta paminėti, kad siūlomoje strategijoje smigtelėjama šalies kovos su skurdu strategijai, kuri, kaip čia teigiama, tik didina išlaikytinių mentalitetu užsikrėtusį visuomenės sluoksnį. Beje, tos pačios nuomonės laikosi ir šalies prezidentas V. Adamkus, tačiau "pensininkų prezidentė" ministrė iki šiol tyli. Beje, teikti atitinkamus pasiūlymus ir įstatymų pakeitimus turi teisę kiekvienas Seimo narys, juo labiau frakcijos.
Strategijos pasiūlymuose vartojamas gan stiprus išsireiškimas - raginama įgyvendinti "patriotinio mentaliteto indoktrinacijos strategiją". Taip suformuluota idėja, matyt, ne vienam užklius, tačiau minčiai pritariu: užteks savoje valstybėje bijoti savęs pačių! Didžiausias šalies turtas - tai puikūs, pasišventę, atkaklūs ir kompetentingi mūsų pedagogai. Deja, ši jėga iki šiol menkai tepanaudojama valstybės pamatams stiprinti. Išties derėtų vieną kartą atvirai pripažinti: mokykla, pagrįsta vien žinių kalimu - tai kelias aklavietėn.
Sklaidant strategijos vidaus politikos dalį neretai atrodo, kad kalbama vis apie tą patį dviračio išradimą. Sakykim, 2002 m. iniciavus tam pačiam A. Kubiliui svarbiausios politinės partijos pasirašė Susitarimą siekiant ekonominės ir socialinės pažangos, kuriame buvo išdėstyta nemažai šiandien vėl pateikiamų idėjų. Partijos taip pat yra pasirašiusios bent kelis susitarimus dėl kovos su korupcija stiprinimo, pastarasis - inicijuotas net paties ministro pirmininko G. Kirkilo. Jei dabar viską vėl reikia pradėti iš naujo, tai kur garantija, kad tokia strategija turės bent kokios naudos?
Viską sudėliojus išeitų, kad visų pirma Lietuvai derėtų permąstyti užsienio politikos gaires. Atrodo, Lietuva, pasišovusi net blokuoti plataus masto ES ir Rusijos derybas - gan ryžtingas žingsnis, kuris, jei ir nepadės sulopyti tariamai prakiurusio vamzdžio, tai bent atkreips dėmesį į Rusijos nepakenčiamą ir dažnai net skandalingą bendravimo su kaimynais stilių. Toks požiūris išties galėtų būti tarsi įkaltas mūsų strateginio elgesio ir ateityje kuolelis.
