Turkija kelia galvos skausmą NATO partneriams, bet taip buvo ne visada, rašo „Foreign Policy“ analitikai. 2011 metais prasidėjus arabų pavasariui Turkija buvo islamiškos demokratijos ir stabilumo modelis. 2012 metais duodamas interviu „NATO Review“ leidiniui Turkijos narystes NATO 60-mečiui paminėti, tuometis Turkijos gynybos ministras Ismetas Yilmazas sakė, kad „Turkijos kryptis ir saugumo suvokimas yra toks pat kaip Vakarų“.
Tuomet jis sakė: „Tai buvo sprendimas, kurį Turkija priėmė dar 1952 metais. Turkija remia vakarietiškas vertybes: demokratiją, žmogaus teises, teisės viršenybę“. Turkija buvo tarp kandidatų tapti Europos Sąjungos nare.
Tiesa, taip buvo anksčiau. Dabar šios kalbos skamba visiškai kitaip ir tikėjimo Turkijos gerais norais lieka vis mažiau. Dabartinis šalies lyderis Recepas Tayyipas Erdoganas, kad įtvirtintų valdžią, pakeitė konstituciją, išvaikė oponentus, sutrypė žiniasklaidą ir politinius disidentus bei į kalėjimus susodino tūkstančius žmonių, kurie galimai prisidėjo prie perversmo vykdymo 2016 metais.
Įsisiūbavus ISIS karaliavimui Turkija nedavė beveik nieko, kas sustabdytų per savo teritoriją plūstančius ISIS kovotojus ir būsimas jų nuotakas. Vietoj to turkai suartėjo su rusais ir nusipirko rusų oro gynybos sistemas, taip žengdami dar neregėtą žingsnį NATO narei.
Vos prieš dešimt metų, pasak „Foreign Policy“ analitikų, nebūtum radęs nė vieno specialisto, kuris nebūtų patvirtinęs, kad Turkija – puiki sąjungininkė. O štai šiandien visi siaubingai pikti ant Turkijos ir ne tik Vašingtone. Kyla klausimų, ko išvis verta tokia partnerystė, visgi amerikiečiai jautriai reaguoja į klausimą, o ką daryti su karine JAV baze Incirlike?
Ir tai, pasak Vašingtono koridorius išmanančių analitikų, gali nusverti bet kokias dvejones dėl Turkijos. Bazė svarbi ir tai nusveria Turkijos flirtą su Rusija, jos puolamus kurdus, nepagarbą žmogaus teisėms šalies viduje ir nepagarbą NATO narėms-partnerėms.
Tiesa, iš Turkijos pusės narystė NATO taip pat nėra tik rožėmis klota. Pasak „Foreign Policy“, būta ir turkų nusivylimų NATO partneriais. Vienas iš didžiausių Turkijos dienraščių neseniai rašė, kad nors Turkija yra antra didžiausia karinė galia NATO, buvo svarbi partnerė Afganistano kare, remia NATO iniciatyvas savo teritorijoje ir organizuoja brangiai kainuojančius NATO suvažiavimus, bet vistiek yra nuviliama.
Pavyzdžiui, kaip rašo įtakingas turkų apžvalgininkas, JAV niekada neparėmė Turkijos iniciatyvų Kipre arba neparėmė turkų, kai vokiečiai šiuos apkaltino kurdų civilių žudymu 1990 metais. Nuoskaudą turkai laiko ir dėl amerikiečių atsisakymo išduoti Fethullah Gülen, žmogų, kurį R. T. Erdoganas laiko kaltu suorganizavus 2016 metų perversmo mėginimą.
Turkija turi ir kitų nuoskaudų, bet analitikai beveik vieningai sutinka, kad Turkijos pasitraukimas ar „patraukimas“ iš NATO būtų beprecedentis žingsnis, kurio nė viena puse neišdrįs žengti. Dėl daugybės saugumo politinių priežasčių, kurios abiem pusėms yra aiškios, nors aiškiai ir neįvardijamos.
Su Turkijos „nedraugiškumu“ teko susidurti ne tik tokioms NATO partnerėms, kaip Graikija ar Vokietija, bet ir Baltijos šalims. Prieš kurį laiką Turkija grasino blokuoti Baltijos šalių gynybos planus, jei negaus paramos kovoje savo frontuose ir su savo priešais.
Politologas Nerijus Maliukevičius mano, kad Turkijos elgesys su Baltijos šalimis ir ne tik kelia nerimą, nes tai grasina NATO vienybei. Tai, pasak specialisto, itin pavojingas dalykas, nes vienybė Aljanse yra tai, kas jį laiko tvirtą ir veiksmingą.
„Turkija svarsto apie savo saugumo ir gynybos iššūkius ir, deja, tam yra panaudojamos tokios derybinės pozicijos (mėginimas blokuoti Baltijos šalių gynybos planus – aut. past.). Visgi, aš manau, kad mūsų susitarimai galios. Agresyvi derybinė strategija šiek tiek kelia nerimą, bet tai ne pirmas atvejis, kai partneriai mėgina vienas kitą paspausti“, – tv3.lt sakė N. Maliukevičius.
Turkija – juodas, bet reikalingas NATO arkliukas
Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto vadovė Margarita Šešelgytė sako, kad Turkijos ir Vakarų pasaulio vertybės ir interesai kuo toliau, tuo labiau išsiskiria.
„Yra kalbama apie Turkiją kaip apie problematišką Aljanso narę, net yra įvardijamas toks angliškas terminas frenemy (liet. draugiškas priešas). Taigi, vyksta nutolimas nuo bendrų vertybių ir tai vyksta jau gerą dešimtmetį. Kuo toliau, tuo labiau matome, kad autoritarizmas Turkijoje stiprėja, ji ima bičiuliautis su tokiomis valstybėmis, su kuriomis Vakarų valstybių vertybės nebūtinai sutampa, tai ir Iranas, ir Rusija“, – svarstė politologė.
Anot jos, buvo laikas, kai spręsta: saugiau Turkiją turėti ar neturėti Aljanse. Visgi, priimant sprendimą, manyta, kad saugiau ją turėti greta.
„Tiesa, situacija yra pasikeitusi ir kyla dviprasmiškų minčių. Viena vertus, strateginė Turkijos pozicija išlieka svarbi ir ten yra dislokuotos JAV karinės pajėgos, yra branduolinių ginklų. Taigi ta strateginė pozicija lieka svarbi, bet klausimas, ar vertybiniai pokyčiai šalyje nepridarys problemų visam Aljansui?“ – kalbėjo M. Šešelgytė.
Ji svarstė, ar Vakarams dėl strateginės padėties, kuri buvo itin svarbi Šaltojo karo metais, verta laikyti Turkiją Aljanse.
„Visgi verta pasižiūrėti, o kas būtų, jei Turkijos neliktų NATO. Pašalinti ją iš Aljanso nėra tokia paprasta procedūra ir ką tai signalizuotų? Antras dalykas yra, kas nutiktų su Turkija, jei ji išeitų iš Aljanso? Kol ji yra viduje, tol galima su ja kalbėtis, bet išėjusi ji galimai pasuktų link dar didesnio autoritarizmo ir bičiulystės su autoritariniais režimais. Taigi, NATO turėtų priešą“, – sakė politikos mokslų specialistė.
Anot jos, Turkijai taip pat svarbu likti po NATO skėčiu.
„Turkija yra labai nesaugiame regione, su tais autoritarais taip jau būna – šiandien draugas, ryt jau priešas. Buvimas NATO ir turėjimas galimybę naudotis NATO penktu straipsniu yra daug. Turkija balansuoja ir tai galima matyti vien iš paskutinių jos sprendimų. Tarkime, ji žadėjo blokuoti Baltijos šalių gynybos planus, bet paskui nusileido. Taigi matosi, kad turkai permąstė, kad solidarumas duoda daugiau taškų“, – kalbėjo politologė.
Anot jos, „išmetimo“ iš NATO procedūra politine prasme yra labai bloga.
„Ką reiškia išmesti šalį iš Aljanso? Kokį tai duoda signalą kitoms valstybėms? Tai itin nevakarietiškos vertybės. Šalis turi pažeisti NATO sutarties straipsnius. Tai būtų teisinis sprendimas, kuris politiškai vistiek neatrodytų gerai. Nebent šalis pati norėtų išstoti“, – sakė M. Šešelgytė.
Iki šiol iš NATO nėra išmesta nė viena šalis.
