Antradienį valdančiosios koalicijos taryba nutarė, kad ministru pasitiki ir metė akibrokštą prezidentui, kuris susisiekimo ministro poste jau kuris laikas nenori matyti J. Narkevičiaus. Saulius Skvernelis pranešė: „Koalicija išreiškė palaikymą, ministras tęs savo darbus“. Premjeras pareiškė, kad koalicijos taryba išreiškė pilną palaikymą ministrui susipažinę su jo konkrečiais darbais.
Pats J. Narkevičius sužinojęs kolegų sprendimą šypsojosi ir buvo geros nuotaikos, dėkojo koalicijos partneriams už supratimą. Tiesa, jis nesiėmė vertinti savo santykių su prezidentu, nes „stengiasi ne vertinti, o dirbti“. Savo iniciatyva susitikti su prezidentu J. Narkevičius taip pat neketina, nors tikino, kad paskutinius mėnesius glaudžiai bendradarbiavimo su prezidento patarėjais.
Kaip toliau bendraus valdantieji ir prezidentas, neaišku. Tikėtina, kad dramų nebus, bet įtampos – užteks, o ir politologai įsitikinę, kad J. Narkevičiaus kasdienybė nebus lengva, jį stebės tarsi pro padidinamąjį stiklą. Visuomenės nuomonė jam taip pat nėra palanki, nors nėra aišku ar jam ir valdantiesiems svarbi visuomenės nuomonė, svarstė komunikacijos specialistas.
Tragedijos nėra, buvo ir blogiau
Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Algis Krupavičius tikina, kad precedentų tokiai situacijai, kuri nutiko – daugiau nei reikia.
„Būta ne vienas atvejis, kai nepaisant prezidentų kritikos ministrai išlaikė portfelius. Jei pažiūrėtume į Algirdo Butkevičiaus Vyriausybę, tai prezidentė kritikavo tuometį Aplinkos ministrą Kęstutį Trečioką, bet jis liko poste iki kadencijos pabaigos. Dar ilgesnė istorija tęsėsi su kitu Aplinkos ministru Gediminu Kazlausku, tik jau Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje. Jis buvo poste visą kadenciją nepaisant prezidentės kritikos. Tiesa, yra ir kitokių atvejų.
Buvęs Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis turėjo prezidentės pasitikėjimą, bet valdančioji koalicija su A. Kubiliumi priešakyje nusprendė, kad jis turi palikti postą ir buvo atstatydintas. Kitas atvejis yra su Švietimo ir mokslo ministru Dainiumi Pavalkiu, kuris atsistatydino dėl Darbo partijos spaudimo, nors jį rėmė prezidentė. Prezidentai kartais laimėdavo prieš Vyriausybę, tarkime, Dainiaus Kreivio ar Vygaudo Ušacko atvejai, o kartais pralaimėdavo. Taigi, situaciją galima apibūdinti 50/50, kai per pusę laimėdavo prezidentai ir Vyriausybė, valdantieji“, – pasakojo profesorius.
Pasak A. Krupavičiaus, tai, ką šiuo metu matome dar nėra „grubūs santykiai, tarp Vyriausybės ir prezidento“. Grubiausiu tokių santykiu pavyzdžiu, pasak profesoriaus, galima laikyti 1998 metais nutikusius įvykius tarp Gedimino Vagnoriaus ir prezidento, kai premjeras buvo liepęs neatsakyti ministrams į kvietimus atvykti į prezidentūrą. Šį kartą taip nėra, premjeras pabrėžė, kad bendraus su prezidentu, paaiškins, kodėl buvo priimti tokie sprendimai.
„Žinoma, įtampų tarp Seimo, Vyriausybės ir Prezidentūros bus daugiau nei iki šiol. Psichologinė atmosfera tikrai nebus gera, bet politikai turi padaryti darbus, kuriuos privalo“, – kalbėjo A. Krupavičius.
Jis tikino, kad susiklosčiusi situacija nėra prezidento pažeminimas, nes demokratijoje institucijų konkurencija yra kasdienybė. O ir konstituciškai Lietuvoje yra „dvigalvė valdžia“, prezidentas, Vyriausybė/Seimas, o tarp šių valdžios šakų visada yra didesnė arba mažesnė konkurencija.
„Ši konkurencija labai smarkiai priklauso nuo politikų charakterio ir stiliaus. Jau esame matę nekalbadienius tarp Algirdo Butkevičiaus ir Dalios Grybauskaitės, kurie tęsėsi ištisus mėnesius. Taigi, konkurencija liks, įtampu bus, bet situacija nėra tokia, kur kažkas labai laimėjo, o kažkas – pralaimėjo“, – sakė A. Krupavičius.
Yra didesnių problemų
Politologas Lauras Bielinis įsitikinęs, konflikto tarp valdančiųjų ir prezidento nėra, bet valdantieji turės būti atsakingi už ministrą, kurį pasiliko prezidentui prieštaraujant.
„Dabar turės prezidento atžvilgiu veikti labai aiškiai, privalės parodyti, kad J. Narkevičiaus veikla yra naudinga valstybei. Iš prezidento pusės bus reikalaujama dirbti labai konstruktyviai, nedaryti klaidų. Valdantieji, manau, nėra nusiteikę negatyviai prezidento atžvilgiu. <..> Bendravimo su prezidentu ir problemų sprendimų sąrašas yra didžiulis, todėl sutelkti į vieną pavardę būtų netikslinga“, – sakė politologas, pripažinęs, kad dabar J. Narkevičius bus po prezidento „padidinamuoju stiklu“.
Valdantieji pasakė, kad gali, tai dabar iš jų bus reikalaujama, kaip iš galinčiųjų.
„Kiekvienas veiksmas ir sprendimas valdžioje yra grumtynės tarp valdžių. Tai visada yra diskusija, kartais – karšta. Nuolat vyksta galių tikrinimas. Santykius su prezidentu [valdančiųjų], mes dramatizuojame. Tai nėra tas ašinis klausimas, dėl kurio prezidentas turėtų itin jaudintis“, – kalbėjo L. Bielinis.
Konstituciškai prezidentas negali įsiterpti į Vyriausybės veiklą bet kada ir bet kaip. Prezidentas gali komentuoti, išsakyti savo nuomonę, manymą, kaip reikėtų veikti, bet įsakyti ir reikalauti – negali. Konstitucija prezidentui to neleidžia.
„Yra du keliai, keisti dalykus, kurie prezidentui itin nepatinka. Pirmasis – viešosios nuomonės galia. Mūsų prezidentas turi stiprų palaikymą viešajame lauke, bet tos nuomonės nemobilizuoja. Kitas instrumentas – stipri ir įtakinga palaikymo grupė Seime. Šiuo atveju prezidentas negali pasakyti, kad turi ryškiai išreikštą palaikymo grupę. Taip, tam tikrais klausimais prezidentą palaiko opozicija, bet priklauso nuo to, kokiais klausimais ir kaip kalba prezidentas“, – kalbėjo politologas.
Narkevičius – ne pirmas populiarumo žemumas pasiekęs ministras
Komunikacijos specialistas Arijus Katauskas sako, kad valdančioji dauguma, akivaizdžiai nesiekia įtikti visuomenei.
„Jie [koalicijos vadovai] mato skaičius, apklausas, mato visuomenės nuotaikas. Bet tenka derinti interesus su ministrą Jaroslavą Narkevičių delegavusia frakcija, nes, akivaizdu, kad valdančioji dauguma Seime susiduria su tam tikrais sunkimais [vakarykštis balsavimas]. Tenka derinti interesus pačios koalicijos, išbuvimo valdžioje ir visuomenės nuomonė, kad ir kokia ji būtų bjauri, nėra lemiamas veiksnys“, – sakė A. Katauskas.
Anot jo, ateityje tai turės neigiamų pasekmių, bet pragmatinis noras dabar būti valdžioje ir turėti veikiančią daugumą – dominuojantis. Žinoma, prezidento veiksmai bus svarbūs, įdomu, kokių veiksmų jis imsis.
„Ponas Narkevičius ir valdančioji koalicija neturi iliuzijų, kad galėtų pakeisti susisiekimo ministro vertinimą visuomenėje. Jam bus pavestos tam tikros užduotys, kurias jis turi padaryti, turint galvoje J. Narkevičiaus gebėjimą komunikuoti viešojoje erdvėje. Taigi, jį apribos nuo to dalyko [komunikavimo]. Mes turime daug ministrų, veikiančių, bet jie nėra taip dažnai matomi, kaip J. Narkevičius. Taigi, tai būtų vienintelė normali strategija, komunikuoti darbus, kuriuos daro Susisiekimo ministerija, apribojant neigiamos informacijos patekimą į viešąją erdvę“, – svarstė komunikacijos specialistas.
Pasak A. Katausko, valdantieji gali tikėtis, kad ši situacija žmonėms tiesiog užsimirš.
„Tokios strategijos galimos tik tuo atveju, jei prezidentas nieko nesiims ir nelies šios temos. Visgi mes žinome, kad prezidentas ir komanda gaus klausimų, kokie bus kiti žingsniai. Taigi, greitai turėsime aiškumą ir matymą, kur juda situacija“, – kalbėjo komunikacijos specialistas, pabrėžęs, kad tikėtis, kad vienas blogiausiai vertinamų ministrų staiga ims visiems patikti – naivu.
J. Narkevičius yra ne pirmas ir ne paskutinis politikas, kurį visuomenę vertina neigiamai. Aurelijaus Verygos ir Ramūno Karbauskio reitingai taip pat neblizga. Vaisto, kaip tai pakeisti – nėra.
