Kartą teko lankytis Lenkijos pajūryje, Darlovo uoste. Darlovo – tai ir uostas, ir kurortas, nes ten yra ir platūs smėlio paplūdimiai. Pirmą kartą vaikštinėjant smėlėta pakrante dėmesys nukrypo į medinius rąstus, virtinėmis sukaltus į jūros dugną. Nuo vandens pajuodę, maurais apžėlę – tikrai neatrodo puošniai. Žinote kas tai? Tai smėlio gaudyklės.
Moksline kalba kalbant, jei vandens srauto greitis didelis, jis smėlio dalelę perneša (nuplauna), jeigu mažas – dalelė iš srauto iškrenta ir virsta nuosėda. Vadinasi, jeigu norime smėlį iš jūros bangos atimti, reikia sumažinti bangos greitį. Štai šį darbą į jūrą sukaltų medinių rąstų „tvoros“ ir dirba. Gaunasi visai neblogai.
Tačiau palaukite, gal čia kažkoks lenkų išradimas, kurio pasaulis dar nežino? Pasirodo, ne. Štai čia – Belgijos kurortas Ostendė. Į Šiaurės jūros vilnis driekiasi ilgiausi molai. Irgi smėlį gaudo, paplūdimį didina ir priekrantėje esančius namus nuo jūros saugo. Tik šie molai ne mediniai, o betoniniai. Žinia, Belgija... Užtai paplūdimiai milžiniško pločio ir namus (žinoma, su labai brangiais butais) galima statyti stačiai ant krantinės. Jokie uraganai Anatolijai jiems nebaisūs – bangos nepasieks.
Belgams smėlio gaudyklės prie jūros ilsėtis visai netrukdo. Tiesą sakant, į jas tiesiog nekreipiama dėmesio.
Lygiai tuo pačiu dėsniu labai sėkmingai pasinaudojo jo šviesybė ponas grafas Tiškevičius, sukrovęs akmeninę buną ties Palanga. Toje vietoje buvo nedidelė įlankėlė, siekusi net tą vietą, kur dabar paminklas Jūratei ir Kastyčiui stovi. Kai buna atsirado, įlankėlė išnyko.
Praėjo maždaug šimtas metų ir išradingi lietuviai nusprendė, kad buna čia nereikalainga. Negraži, nereikalinga ir apskritai... Išardė. Dingo buna, didžiuliu greičiu ėmė nykti ir Palangos paplūdimiai. Kadangi lietuviai yra ne lenkai ir juo labiau ne belgai, savo klaidą jie pripažino tik iš dalies ir buną atstatė iš dalies. Ne tokią, kokia buvo, užtai dabar kasmet mėto pinigus į balą, atsiprašau, į jūrą. Siurbia joje smėlį ir pila į krantą. Už didelius pinigus. O juk galėtų jūros vieną kartą mandagiai paprašyti, atsiprašau, pastatyti smėlio gaudykles. Bet negi prisipažinsi klydęs, ir negi mesi pinigus jūroje plovęs...
Kai skaitome, kad archeologai atkasė kažkur Centrinėje Amerikoje ikikolumbiniais laikais buvusios gyvenvietės likučius, kuri žuvo dėl to, kad jos gyventojai laipsniškai iškirto šalia esančio kalno šlaite augusius medžius ir visą šlaitą pavertė dirbamais laukais, kurie po eilinės liūties permirko ir nudardėjo ant gyvenvietės ir jos gyventojų galvų, o dėl kilusio bado prasidėjo kanibalizmas (archeologai rado įrodymų), mes, lietuviai galvojame – na, tai kvaili laukiniai indėnai, apie šlaitų saugojimą jie nieko neišmanė, o kanibalizmas pas juos – tai tokia pramoga.
Kai prieš kokį dešimtmetį skaitėme, kad Kinijoje Himalajų priekalnėse iškirtus miškus lietaus vanduo nuo kalnų šlaitų į upes nuplovė tiek akmenų ir žemių, kad upių vagos užsikimšo, nebesutalpina lietaus vandens, šis išsilieja ir dėl to lyguminėje Kinijos dalyje gimsta milžiniški potvyniai, mes sakome – OK, tai godūs kinai ir grobuoniškas miškų kirtimas ten, kur to neturėtų būti. Beje, netrukus po to pasirodė pranešimai, kad Kinijos valdžia nepaprastai skubiai puolė kalnų šlaitus apsodinti medžiais iš naujo, ir mes galvojame – na, čia tikrai protingas sprendimas, geriau vėliau, negu niekad.
Tačiau kai iškertami medžiai Gedimino kalne, mes, lietuviai kažkodėl manome, kad gamtos dėsniai Lietuvoje yra visai ne tokie, kokie yra Lenkijoje, Kinijoje ar bet kur kitur pasaulyje. Mes, lietuviai kažkodėl manome, kad statūs šlaitai nepermirks, netaps ištežę ir sunkūs tuo pat metu, kad pavasarį išeinant pašalui viršutinis dirvos sluoksnis į šlapią košę ant giliau esančio sušalusio sluoksnio nepavirs ir juo nenuslys, ir mes, lietuviai, žiūrėdami į žemyn čiuožiančius Gedimino kalno šlaitus kažkodėl nesugebame pasukti žvilgsnio trimis laipsniais į šoną ir pažvelgti į Trijų Kryžių kalną – tokį pat statų, bet jo šlaitai kažkodėl niekur neslenka. Tiesa, jis kol kas medžiais apaugęs, bet negi garsiai pripažinsime, kad tai ir yra priežastis, kodėl jie laikosi?
Užsispyrę žmonės mes, lietuviai, esame. Štai dėl to Gedimino kalnas būtinai sugrius. O Sklandytojų kopa Nidoje pavirs Sklandytojų sekluma Kuršių marių dugne.
