Pastaruoju metu daug kalbama, diskutuojama kokios užsienio politikos strategijos, taktikos, krypties laikysis naujoji vyriausybė, premjeras, užsienio reikalų ministras, kurlink suks Prezidentė.
Taip, tai svarbu. Galbūt net labai. Tačiau niekam iš valdžios elito, atrodo, galvos skausmo nekelia nacionalinio saugumo klausimai. Už lango, taip kaip buvo prieš dvidešimt dvejus metus, dabar nestovi priešo tankai, gatvėmis nezuja okupantų kareiviai – ir viskas tvarkoje? Manau, kad ne. Pavojų nacionaliniam saugumui šiandien turime ne mažiau nei tuomet. Jau vien emigracijos mastai – rimtas signalas susirūpinti. Emigracija – pasekmė visų politinių procesų, taip pat ir sveikatos apsaugos, socialinės, švietimo, mokesčių, ūkio politikos bei būklės. Tendencijos, deja, kol kas nedžiugina.
Susirūpinti nacionaliniu saugumu verčia ir skelbiama liustracijos pabaiga. Ar liustracija gali būti baigtinis procesas? Manau, kad ne. Tenka pritarti penkerius metus Liustracijos komisijai vadovaujančio Algimanto Urmono nuomonei, jog „neįgalus įstatymas, strategijos ir taktikos stoka, teisinė aklavietė reikiamo statuso neturinčią komisiją vertė liustraciją tik imituoti (...), liustracija savo funkcijų neįvykdė“. Teisingi pastebėjimai. Ne kartą teko įrodinėti visaapimančio Liustracijos įstatymo Lietuvoje būtinybę. Dabar, baigus tikrai nevykusį liustracijos etapą (ir tai ne A.Urmono kaltė), būtina rimtai pagalvoti apie ateitį – ne imituojantį, o visaapimantį, pritaikytą naujam laikmečiui Liustracijos įstatymą bei patį liustracijos procesą. Juolab, kai Kremlius keičia taktiką.
Jeigu anksčiau penktosios kolonos atstovus buvo bandoma prakišti į Seimą, Europos parlamentą, kitus valdžios sluoksnius tegu ir nesąžiningų, nedemokratiškų, dosniai finansuojamų, bet visgi rinkimų keliu, tai pastaruosius kelis mėnesius į TV ekranus jau ir brutaliai kišami politiniai veikėjai, atvirai kalbantys apie Lietuvos istorijos perrašymą, kvestionuojantys sausio įvykių tikrumą ir t.t. Ir tai ne nevzorovai, ir ne „naši“, vykdantys informacinį Lietuvos šturmą iš už jos ribų. Tai politiniai veikėjai, rėžiantys kalbas iš Lietuvos tele ekranų.
Prieš dvidešimt metų valdžios pareigūnai drįso ir sugebėjo izoliuoti valstybės priešus bei išdavikus, nors šalies teritorijoje dar bazavosi okupantų kariuomenė. Dabar gi dominuojančiam Lietuvos politiniam elitui, atrodo, nė motais priešiškų asmenų antivalstybinė, antikonstitucinė veikla. O gal vis dėlto reikėtų susimąstyti?
Arvydas Akstinavičius, Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
