Prieš dirbtinį ir nusikalstamą maisto kainų didinimą – valdžia bejėgė. Praėjusią savaitę dar bandė tautai suvaidinti spektaklį, kaip labai pergyvena dėl didėjančių kainų, pakilnojo savo kumštelius, nereikšmingai pabaksnojo piršteliais į dangų. Ir viskas.
Ašarojantys premjeras A.Kubilius, žemės ūkio ministras K.Starkevičius vos ne viešai prisipažino, kad nieko nebegali. Įgaliojo tuo reikalu užsiimti Konkurencijos tarybą. O tai reiškia visišką kapituliaciją arba net nenorą padėti Lietuvos žmonėms. Juolab kad ir Konkurencijos taryba entuziazmu nedega – kol ištirs, kol nustatys, kol praeis teismai, pabrangę maisto produktai seniai bus suvalgyti, o nesąžiningai pralobusieji – nenubausti.
Lietuva jau nebetiki premjero A.Kubiliaus ašaromis. Kaip jomis tikėsi, kai patys valdžios vyrai teigia, kad kainų didinimas – nepagrįstas, kad maisto produktų kainos brangsta dėl perdirbėjų ir prekybininkų kaltės.
Jei yra kaltė, yra ir kaltininkai. Turi būti ir atsakomybė. Apie atsakomybę valdžios vyrai nekalba.
Tik verkia.
Atsakingų nėra, niekas jų ir neieško.
Štai prie ko privedė besąlygiškas laisvos rinkos propagavimas ir taikymas visur ir visada, ignoruojant socialinius aspektus. Prie monopolijų diktato, spekuliantų siautėjimo. Kitaip tariant, jokios laisvos rinkos nėra: verslininkai susitars kiek branginti produktus, tiek ir brangins. Pasirinkimo juk nėra. Nebėgsi į kitą valstybę duonos ar pieno nusipirkti.
Tokį eilinių Lietuvos žmonių išnaudojimą, socialinės atskirties didėjimą, pelno siekimą, skurdinant savo šalies žmones, prilyginu pavojui nacionaliniam saugumui. Todėl valstybė turi imtis radikalių žingsnių ir sprendimų: stabdyti kontrabandą, įvesti progresinių mokesčių sistemą, riboti viršpelnius. Nusižengusiesiems taikyti realią baudžiamąją atsakomybę.
Valstybė, bent jau laikinai, privalo įsikišti į maisto produktų kainų reguliavimą.
Ne skėsčioti rankomis ir viską, visas problemas numesti Konkurencijos tarybai (žinant, kad ji iš esmės situacijos nepakeis), o priimti konkrečius įstatymus, Vyriausybės nutarimus. Tegul nepopuliarius milijonus ir milijardus uždirbantiems, bet gyvybiškai svarbius tautai.
Laisvoji rinka su savo milijonieriais ir milijardieriais nenukentės arba pakentės. V.Landsbergis juk gerai dainavo: „Kas man iš tos laimės, ir iš tos garbės, jei aš vienas džiaugsiuos...“
Lietuva juk ne Pakistanas, kur dėl siaubingos gamtos stichijos siaučia badas, o maistas pabrango kelis kartus. Bet juk Lietuva ir ne Airija, kur maisto produktai, emigrantų teigimu, pigesni nei Lietuvoje.
Reikia labai aiškios politinės valios ir veiksmų. Todėl klausimas šiandien iš tiesų yra tik vienas: ar Vyriausybė, Seimas, Prezidentė pajėgūs priimti radikalius sprendimus ir apginti skurstančius žmones nuo nusikalstamo lobstančiųjų siautėjimo?
Ar leisime godumui ir beatodairiškam pelno siekimui pasmerkti didelę tautos dalį savanoriškai tremčiai ar skurdžiam egzistavimui?
A.PAULAUSKAS, Naujosios sąjungos (socialliberalai) pirmininkas
