N. Mačiulis: filosofinio akmens beieškant

Artėjant Seimo rinkimams politikai skuba pareikšti žinantys, kaip padvigubinti ar patrigubinti minimalų ir vidutinį atlyginimus. Idėja skamba patraukliai ir galėtų būti įgyvendinta per dešimtmetį, tačiau noras tai pasiekti per kelerius metus primena alchemikų pastangas surasti filosofijos akmenį ir geležį paversti auksu.

Atmetant destruktyvius valiutos nuvertėjimo bei hiperinfliacijos scenarijus, toks tikslas gali būti pasiektas tik užtikrinant spartų produktyvumo augimą. Jokia šalis negali nuolat didinti darbo užmokestį sparčiau nei auga darbo našumas. Lietuvai tai pavyko padaryti trejus metus iš eilės iki lemtingų 2008-ųjų, tačiau neracionalų klestėjimą pakeitė giliausias nuosmukis nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Bandymai apmokestinti, perskirstyti ir reguliuoti yra tik trumpalaikės bei labai žalingos darbo užmokesčio didinimo imitacijos. Tad kaip sukurti spartesnį produktyvumo, visos ekonomikos ir darbo užmokesčio augimo potencialą?

Dominuojanti neoklasikinė augimo teorija teigia, jog augimą lemia trys veiksniai - kapitalas, darbo jėga, bei bendrasis gamybos veiksnių produktyvumas. Deja, vertinant visus šiuos rodiklius išryškėja niūrios Lietuvos perspektyvos.

Sukauptas fizinis kapitalas - pastatai, įrengimai, mašinos, programinė įranga ir visa kita, kas leidžia kurti pridėtinę vertę - Lietuvoje yra 3-4 kartus mažesnis nei vidutinėje euro zonos valstybėje. Štai, pavyzdžiui, Suomijoje vienam darbuotojui tenkantis kapitalo kiekis siekia 344 tūkst. eurų, o Lietuvoje - tik 85 tūkst. eurų. Šį didelį skirtumą lemia ne tik turimo kapitalo kiekis, bet ir jo kokybė.

Tačiau liūdina ne vien atsilikimas, bet ir lėti vijimosi tempai. Lietuva per paskutinius trejus metus į įrengimus investavo vidutiniškai 4 proc. BVP, mažiausiai per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją ir daugiau nei dvigubai mažiau nei 2007 metais. Investicijų neatgaivino nei gausios struktūrinių fondų lėšos, nei pelno mokesčio lengvatos investuojančioms įmonėms.

Darbo jėgos skaičius pastarąjį dešimtmetį, nepaisant emigracijos, Lietuvoje išliko stabilus. Iš pirmo žvilgsnio netgi jos kokybė gali kelti vilčių - Lietuva pirmauja ES pagal gyventojų skaičių turintį vidurinį ar aukštesnį išsilavinimą, bei studentų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų. Tačiau EBPO kas dvejus metus atliekamas tyrimas atskleidžia, jog Lietuvos abiturientų kompetencijos yra itin žemos - iš 66 vertintų šalių užimama 40 vieta (palyginimui, Estija yra 13 vietoje).

Galiausiai, bendrasis gamybos veiksnių produktyvumas parodo, kaip efektyviai šalyje įdarbinamas fizinis ir žmogiškasis kapitalas. Jis priklauso nuo verslo reguliavimo, ekonominės politikos stabilumo, biurokratinės ir mokesčių naštos, korupcijos bei panašių veiksnių. Deja, pagal šiuos veiksnius Lietuva taip pat yra Europos autsaiderė. Todėl neturėtų stebinti ir tai, kad Lietuvos įmonės mažai investuoja - nenuosekli ekonominė politika, verslui priešiška aplinka bei gaji korupcija yra pagrindinės priežastys, kodėl nereikėtų puoselėti nepagrįstų lūkesčių dėl spartaus produktyvumo ir darbo užmokesčio augimo.

Bernardas Šo yra pasakęs, jog demokratija užtikrina, kad šalis nebus valdoma geriau nei nusipelno jos piliečiai. Jei švietimo sistema kryptingiau ir nuoširdžiau ugdytų sąžiningas, moralias ir motyvuotas asmenybes, netoleruojančias kontrabandos vartojimo, sukčiavimo ir mokesčių vengimo, galbūt skaidresnės visuomenės atspindžiu taptų ir demokratiniu būdu išrenkami politikai, o ekonominė politika nebeprimintų alchemijos.