Ramūnas Grumbinas, Alvyda Bajarūnaitė, LRT Radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Tik iš dalies emigrantai yra prarasti Lietuvos gyventojai, nes būtent dėl jų auga šalies vidaus paklausa, sako banko „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Jo teigimu, emigrantų perlaidos į Lietuvą yra rekordinės, ir jos tik didėja, taigi išvykusieji rūpinasi savo artimaisiais ir nėra praradę ryšio su Lietuva. Be to, tikėtina, kad greitu metu jie sugrįš į tėvynę, prognozuoja ekonomistas.
„Tikrai nereikėtų nustebti, kad ateinantį dešimtmetį matysime daug didesnę imigraciją, kai į Lietuvą grįš lietuviai, emigravę per pastarąjį dešimtmetį, ir tos tendencijos jau dabar yra. Per pastaruosius 12 mėnesių į Lietuvą imigravo net 25 tūkst. gyventojų. Didžioji dalis jų, daugiau nei 90 proc., yra lietuviai. Tikrai nemanau, kad dabar turime rūpintis emigracija – tai jau yra praėjusio dešimtmečio problema“, – tvirtina N. Mačiulis.
Jo manymu, užuot sprendus emigracijos problemą, ateinantį dešimtmetį reikėtų susirūpinti, kad iš Lietuvos neemigruotų kapitalas. Mat tokio reiškinio apraiškų, pasak „Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto, yra jau dabar.
– Ar po euro įvedimo vidutinis darbo užmokestis augs sparčiau nei kainos?
– Taip, dėl to turbūt niekam nekyla daug abejonių, nes visų pirma šiuo metu gyvename mums gana neįprastu laikotarpiu, t. y. tokiu laikotarpiu, kai daugelis pasaulio valstybių susirūpinę defliacija ir kainų mažėjimu, o ne infliacija, sparčiu kainų augimu ir gyventojų perkamosios galios praradimu. Taigi ir Lietuva yra labai panašiame kontekste. Tiek šiemet, tiek kitais metais prekių kainos visiškai neauga, o infliaciją sukuria tik šiek tiek brangstančios paslaugos.
Mes prognozuojame, kad vidutinis darbo užmokestis kitais metais augs beveik keturis kartus sparčiau negu didėja kainos. Netgi didžiausiems euroskeptikams, gąsdinusiems ir bijojusiems euro įvedimo dėl kainų spartaus augimo, dėl gyventojų perkamosios galios praradimo, teks pripažinti, kad nieko tokio baisaus neįvyko.
– O apskritai kokie veiksniai lems Lietuvos ekonomikos augimą 2015-aisiais ir 2016-aisiais?
– Tie veiksniai per daug nesikeičia. Užsienio prekyba nebėra tas veiksnys, kuris skatina Lietuvos ekonomikos augimą. Jei Lietuvos pakilimas iš gilios krizės 2009 m. iš dalies buvo lemtas būtent Lietuvos įmonių plėtros užsienio rinkose, tai jau pastaraisiais metais matome kitą tendenciją. Eksporto augimas visai sulėtėjo, šiemet jau netgi nebeauga, tačiau tuo pat metu sparčiai auga vidaus paklausa, t. y. gyventojų vartojimas. Tą gyventojų vartojimą lemia tai, ką jau minėjau. Visų pirma – labai žema infliacija, didėjantis darbo užmokestis, mažėjantis nedarbas, didėjantis užimtumas.
Darbo rinkoje teigiamos tendencijos išlieka, netgi po to, kai buvo pritaikytas Rusijos embargas, kuris gana skaudžiai paveikė kai kurias Lietuvos įmones, bet bendras poveikis, matome, išlieka labai mažas. Pavyzdžiui, lapkričio pradžioje registruotas nedarbas Darbo biržoje nukrito iki 8,3 proc. Tai yra žemiausias lygis per pastaruosius šešerius metus. Ir tai rodo, kad įmonės ir toliau kuria darbo vietas, dėl to nematome kažkokių pokyčių bendrose Lietuvos ekonomikos tendencijose.
– Ar mažėja nedarbas todėl, kad emigracija vis dar išlieka nemaža? Nuo praėjusio dešimtmečio Lietuva neteko 450 tūkst. gyventojų. Kaip Jūs manote, ar tęsis emigracija? Kas emigruos ateinantį dešimtmetį?
– Tie emigrantai tam tikra prasme yra prarasti Lietuvos gyventojai, bet tik tam tikra prasme, nes sykiu stebime kitą reiškinį – emigrantų perlaidos yra rekordinės, ir jos vis dar didėja. Per ketvirtį emigrantai į Lietuvą perveda maždaug 1,5 mlrd. litų. Ir tai yra dar vienas iš veiksnių, kuris skatina vidaus paklausą. Jis sykiu rodo, kad iš Lietuvos išvykę gyventojai, dirbantys užsienyje, nėra praradę ryšio su Lietuva, jie palaiko čia likusius artimuosius, giminaičius, patys dažnai grįžta, netgi investuoja į nekilnojamąjį turtą.
Tikrai nereikėtų nustebti, kad ateinantį dešimtmetį matysime daug didesnę imigraciją, kai į Lietuvą grįš lietuviai, emigravę per pastarąjį dešimtmetį, ir tos tendencijos jau dabar yra. Per pastaruosius 12 mėnesių į Lietuvą imigravo net 25 tūkst. gyventojų. Didžioji dalis jų, daugiau nei 90 proc., yra lietuviai. Tikrai nemanau, kad dabar turime rūpintis emigracija – tai jau yra praėjusio dešimtmečio problema.
Bet mes matysime kitus reiškinius. Turbūt dabar, ateinantį dešimtmetį, reikia susirūpinti, kad iš Lietuvos neemigruotų kapitalas, nes to reiškinio apraiškų jau yra dabar.
– Ar tikėtina euro zonos ir Rusijos ekonomikos recesija įvykių Rytų Ukrainoje kontekste?
– Rusijai tikriausiai nepavyks išvengti recesijos. Mes nekalbame apie labai gilų Rusijos ekonomikos nuosmukį, nes vis dėlto ji yra geriau pasiruošusi, nei buvo praėjusio šimtmečio pabaigoje prieš didžiąją Rusijos krizę. Bet kuriuo atveju, be vakarietiškų technologijų, izoliuota nuo Vakarų finansų rinkų, Rusija yra bejėgė augti sparčiau. Ir ilguoju laikotarpiu, jei dabartinė situacija išliks, jai gresia jos visos pramonės dekadansas ir visos ekonomikos stagnacija arba ilgalaikis nuosmukis. Taigi Rytų fronte tikrai nieko gero nematome, ir nepanašu, kad greitai ta situacija galėtų pasikeisti.
Euro zona šiemet taip pat nuvylė: augimas buvo labai vangus. Didžiosios trys euro zonos ekonomikos visai neaugo, Italija netgi traukėsi. Bet turbūt, žiūrint į ateitį, perspektyvos yra šviesesnės, nes Europos Centrinio Banko (ECB) veiksmai, labai žemos palūkanos, didinama pinigų pasiūla, tikėtina, kad pasikeisianti ir Europos politikų nuomonė ir požiūris į fiskalinę politiką lems, jog euro zona kitais metais jau atsigaus. Tas augimas nebus toks, kuris mums labai padėtų augti dėl eksporto, bet bent jau turbūt iš Vakarų pusės nejausime baimės, ateinančių bangų, ir Vakarų frontas neslopins Lietuvos ekonomikos augimo.
– Žodžiu, prognozės – optimistinės?
– Prognozės visada yra realistinės, atsižvelgiant į prielaidas, kurios yra labiausiai tikėtinos. Lietuva kitais metais bus viena iš sparčiausiai augančių Europos Sąjungos (ES) ekonomikų, šiek tiek sparčiau augs tik Airijos ekonomika. Tą šią savaitę pripažino ir Europos Komisija (EK). Be jokios abejonės, įvertinant visą geopolitinę riziką, visus išorinius neramumus, turime pripažinti, kad Lietuvos ekonomika buvo pakankamai atspari, pakankamai lanksti. Ir kol kas tuo galime pasidžiaugti.
