Prieš dvejus metus – 2006 m. rugsėjo 23-ąją – Lietuvos žemėn sugrįžo palaikai žmogaus, ištarusio garsiąją frazę: „Lietuvi, tebūnie Tau pirmaisiais tėvas ir motina, bet virš jų tebūnie Tau Tavo tėvynė Lietuva.“
Gyvenimo ironija: Mykolo Krupavičiaus (1885–1970) – kunigo, publicisto, tarpukario Lietuvos politiko ir valstybininko – palaikai sugrįžo savojon žemėn metu, kada dešimtys tūkstančių lietuvių neatsigręždami bėga iš šalies, kurią jis ragino branginti labiau nei tėvą ir motiną...
„Ar žemę pabučiuosi, ar mūkelę, tai lygūs bus atpūskai“, – sakydavo mūsų senoliai. Žemės šventumo kultas jų sąmonėje buvo natūralus ir savaime suprantamas. Motina maitintoja, iš kurios žmogus kyla ir jon sugrįžta, prie kurios glaudžiasi visa esybe, visa būtim, yra šventa. Todėl gerbiama, branginama ir mylima. Todėl ir ginama, dėl jos aukojamasi, nes ji – žmogiškosios egzistencijos pamatas.
Žemė buvo vienas iš motyvų, skatinusių ir 1918-1920 m. savanorius keltis į nelygią kovą su stipresniais priešais, iš visų šonų puldinėjusiais besikuriančios valstybės teritoriją.
Tai gerai suprato Mykolas Krupavičius, parengęs ir vykdęs vieną pažangiausių XX a. žemės reformų Europoje. Steigiamasis seimas 1922 m. balandžio 3 d. paskelbė jo inicijuotą Žemės reformos įstatymą, pasižymėjusį aiškiais socialinio teisingumo principais ir besikuriančios Lietuvos valstybės aspiracijomis.
Įstatymas numatė į naujakuriams dalijamos žemės fondą paimti: 1) rusų carinei valstybei priklausiusias žemes; 2) iš 1863 m. sukilimo dalyvių atimtas ir kolonistams atiduotas žemes; 3) svetimose kariuomenėse tarnavusių ir prieš Lietuvos nepriklausomybę veikusių privačių savininkų žemes; 4) visų privačių savininkų žemes, viršijančias 80 ha.
Prilygino Vytautui Didžiajam
Eidamas žemės ūkio ministro pareigas, per nepilnus trejus metus (1923-1926), Krupavičius sudarė teisines prielaidas išdalyti per 420.000 ha sukaupto fondo žemių bežemiams ir mažažemiams valstiečiams.
Gerai suplanuotas ir tinkamai įgyvendintas žemės valdymo santykių pertvarkymas leido ne tik sustiprinti tarpukario nepriklausomos Lietuvos ūkio efektyvumą, bet ir suprojektuoti perspektyvų socialinį visuomenės modelį, kurio pagrindu tapo pažangus, socialiai brandus, valstybiškai susipratęs vidutinis ūkininkas.
Krupavičiaus vykdyta žemės reforma, pasak istoriko Edvardo Gudavičiaus, buvo didžiulis socialinis lūžis, po kurio Lietuva, iš atsilikusio baudžiavinio krašto tapo sparčiai besivystančia savarankiškų ūkininkų tauta. Dėl šių radikalių, istorinės reikšmės socialinių permainų, neatsiejamų nuo Mykolo Krupavičiaus politinės veiklos, šią asmenybę istorikas linkęs gretinti net su Vytautu Didžiuoju.
Pažymėtina, kad dėl Žemės reformos įstatymo vyko ilga ir kieta kova, beje, ne tik Steigiamajame seime. Netikrumą dėl Krupavičiaus rengiamos žemės reformos sėjo ypač dvarininkų keliamas triukšmas. Lenkijos užtariami ir padedami, jie bandė sukompromituoti Lietuvą Tautų Sąjungoje, taip pat – Vatikane, kur jie skundė kunigą Krupavičių ir vyskupą Karevičių. Tačiau nieko nelaimėjo.
Krupavičius aiškino, kad žemės reforma „bus naudinga visais atžvilgiais: ir socialiniu, ir politiniu, ir net doros atžvilgiu.“
Socialiniu – panaikinama „socialinė neteisybė, kuri buvo visokių valstybių ir net žmonijos nelaimių pradžia“.
Politiniu: „sukursime tvirtą valstybei pagrindą. Rusai rėmėsi dvarininkais, kapitalistais. Mes jais negalim remtis. Mums reikia turėti kitą pagrindą. Tas mūsų pagrindas turi būti ūkininkai ir mūsų bežemiai ir mažažemiai, kurie, gavę iš dvarų žemės, netrukus taps ūkininkais. Be to, apdaliję žemėmis mūsų proletariatą, mes pašalinsim labai pavojingą kiekvienai valstybei pauperizmą (dirbančiųjų nuskurdinimą – V.V.)“, – tvirtino Krupavičius. Ir doros atžvilgiu, jo įsitikinimu, Lietuva turės naudos.
„Vargas dažnai stumia žmogų į nedorus darbus, o kapitalas į prabangą ir ištvirkimą. Tad sumažinus perteklinį kapitalą ir pagerinus vargstančiųjų būvį, susilpninsim nusikaltimų šaltinius, savo piliečius doriniai sustiprinsim“, – aiškino žemės reformos sumanytojas, o vėliau – ir jos vykdytojas.
Priviręs turėjo srėbti
Mykolui Krupavičiui pristatant įstatymo projektą Steigiamajame seime, žydų ir socialdemokratų atstovai bandė kaltinti jį net antisemitizmu (!), kadangi įstatyme buvęs paragrafas, ribojęs teisę suteikti žemės tiems, kurie jos nedirba. Tą paragrafą, pasak Petro Maldeikio, monografijos „Mykolas Krupavičius“ autoriaus, Krupavičiaus oponentai aiškinę, esą jis nukreiptas „prieš žydus“, – jie nedirbą žemės, tad negalėsią jos gauti. Krupavičius atsakęs, kad tas paragrafas – joks antisemitizmas, jis palies daugiau lietuvių negu žydų.
„Mes esam pratę dirbti sunkų darbą. Mes sunkiomis aplinkybėmis sukūrėme savo valstybę, tokiomis pat aplinkybėmis ir tvarkomės. Taip pat sunkiomis sąlygomis teks pravesti ir žemės reformą. Bet mes ją pravesim, – kalbėjo Seimo atstovas Mykolas Krupavičius ir pridūrė: – Čia reikalingas vienas dalykas: reikalinga tvarka ir ištvermė visų žmonių, kurie nori valstybei laimės ir gerovės.“
Dvarų žemės nusavinimą ir žemės reformos pravedimą lengvino dvi aplinkybės. Pirma, per karą dauguma dvarų savininkų buvo pasitraukę nuo artėjančios vokiečių okupacijos į Rusiją, ir jų palikti dvarai buvo labai apleisti, apnaikinti ir apiplėšti; po karo jų savininkai neturėjo reikalingų gyvulių, trūko inventoriaus, vertėsi sunkiai. Antra, dalis sulenkėjusių dvarininkų priešinosi nepriklausomos Lietuvos atkūrimui, iš Rusijos pasitraukė į Lenkiją ir ten veikė prieš Lietuvą, agituodami už Lietuvos įjungimą į Lenkiją ir tuo pasidarydami Lietuvos priešais.
Žemės reformos įstatymas, pasak P. Maldeikio, buvo svarstytas 27 Steigiamojo seimo posėdžiuose. Jis buvo rengtas ir svarstytas 81 Žemės reformos komisijos posėdyje, 13 Teisių komisijos posėdžių ir 16 Redakcijos komisijos posėdžių. Pagaliau įstatymas buvo priimtas tik krikščioniškojo bloko ir vieno nepartinio atstovo balsais. Valstiečių liaudininkų ir žydų atstovai susilaikė nuo balsavimo, o socialdemokratai balsavo prieš.
1923 m. Krikščionių demokratų ir jai artimų partijų blokui vėl laimėjus absoliučią daugumą Antrajame seime, premjerui Ernestui Galvanauskui sudarinėjant naują vyriausybę, prezidentas Aleksandras Stulginskis pasiūlė Žemės ūkio ministeriją atiduoti Krupavičiui. „Pravedei Žemės reformos įstatymą, tad eik ir įgyvendink jį. Pažiūrėsim, kaip išvirtąją košę išsrėbsi“, – pasakęs prezidentas atsisakinėjančiam Krupavičiui.
Perėmęs ministeriją, rado čia pasaulėžiūriškai nepalankų jam tarnautojų nusistatymą. Tik įžengus į ministeriją, prisistatė trys vyrai pareikšti tam nepasitikėjimo. Pagrindas – jis kunigas. Tačiau Krupavičius reagavo ramiai: „Ne aš jūsų pasitikėjimo reikalingas, bet jūs mano. Kas nenorės su manimi dirbti, prašau įteikti pareiškimą. Kiekvieną patenkinsiu. Ministerija ir Lietuva dėl to nesugrius.“
Ryžto įteikti atsistatydinimo pareiškimą užteko tik vienam demaršo dalyviui. Bet ir tas pats savo pareiškime nurodė, kad jis nesutinkąs su savo padarytu žygiu, bet kadangi jis pirmininkavęs prieš ministrą protestuoti surengtam tarnautojų susirinkimui ir nesulaikęs nelojalios ir nelegalios rezoliucijos, laikąs save kaltu, jo sąžinė ir garbė neleidžianti (ko gi anais laikais nebūta! – V.V.) pasilikti senose pareigose. Tokį garbingą poelgį Krupavičius įvertino, žmogų pagyrė ir paliko toje pačioje tarnyboje.
Kumečių ministeris
Mykolas Krupavičius nesinaudojo progomis atleidinėti jam nepalankių pažiūrų tarnautojų. Paisė vieno, – nepaisant pažiūrų, tarnautojai privalo būti lojalūs vyriausybei, nesabotuoti jos darbo, būti ištikimi Lietuvai. Tik vienas departamento direktorius buvo jo pažiūrų žmogus, kiti priklausė kitoms srovėms. Net aukščiausią pagal kategorija pareigūną – žemės reformos vykdytoją – paskyrė ne savo partijos žmogų, nes pasitikėjo jo profesine kvalifikacija.
Krupavičiui perėmus žemės reformos įstatymo vykdymą, dvarininkai tučtuojau pajuto nepalenkiamą ministro valią taikyti Steigiamojo seimo priimtą dvarų išskirstymo įstatymą, pagal kurį žemė atitenka ją dirbantiems žmonėms. Reformos priešininkai ministrą praminė „dvarų darkytoju“, „kumečių ministeriu“, tvirtino, kad jis esąs „kunigu pasivadinęs bolševikas“. Bet tai nepaveikė jo užsimojimų.
Kartą ministerijoje apsilankiusi dvarininkė nuo Panevėžio prakalbino jį lenkiškai. „Ar tamsta nekalbi lietuviškai?“ – pasiteiravo Krupavičius. „Lietuviškai aš kalbu tik virtuvėje su tarnaitėmis“, – išdidžiai paaiškino kilmingoji ponia. Krupavičius, kaip nekilmingas, pirštu parodė duris. Nieko nesakydama, ponia išėjo. Tačiau po šio atsitikimo dvarininkai į ministrą kreipėsi tik lietuviškai.
Krupavičius jautėsi atliekąs svarbų istorinį darbą, tvirtai ėjo savo užsibrėžtu keliu. Pasak Domo Jasaičio, jis „planavo. Vykdė. Tikrino. Dažnai vienas, o kartais su prezidentu A. Stulginskiu lankė naujakurius ir jų kylančias iš žemės sodybas“.
Krupavičius, daugelio supratimu, smarkiai rizikavo. Vienas jo artimų bendradarbių, finansininkas, vėliau rašė: „Dvarų žemių dalijimas ano meto jaunutėje, neturtingoje valstybėje buvo labai rizikingas ir galėjo baigtis katastrofa. Jis varė aiškiai neūkišką darbą. Krupavičius, be žemės, naujakuriams nieko daugiau duoti ir negalėjo. Ir visi Lietuvos ekonomistai ir ūkio žinovai sakė, kad Krupavičius galutinai sugriaus ir taip po karo nualintą Lietuvos žemės ūkį.“
O Lietuva kilo
Vis dėlto teisus pasirodė jaunasis kunigas-politikas (buvo 35-erių, kai rengė Žemės reformos įstatymą, ir 38-erių, kai jį vykdė, eidamas žemės ūkio ministro pareigas), ne pragmatiškieji ekonomistai. Krupavičiaus pasitikėjimas savo tautos žmonėmis, jų prigimtine išmintimi ir darbštumu, net jo skubėjimas reformą vykdyti netikrumo kupinais laikais, savotiškai nuvylė „ūkinės katastrofos“ pranašus. „Naujakuriai darė stebuklus“, – vėliau rašė vienas ekonomistas, pastebėjęs, kad tik „labai mažas jų nuošimtis nepajėgė įsikurti.“
Jau per 1923 m. antrą pusmetį žemės buvo išdalyta daugiau, nei per visus praėjusius trejus metus. Krupavičiui ministeriaujant, 1923 m. buvo išdalyta 81.374 ha, 1924 m. – 136.057 ha, 1925 m. – 124.154 ha ir per 1926 m. pirmą pusmetį – 76.020 ha žemės. Tai sudarė du trečdalius visos per dvidešimt nepriklausomybės metų žemės reformos įstatymu išskirstytos dvarų žemės.
Tuo pat metu, t.y. 1923-1926 m., Maldeikio duomenimis, buvo likviduota 7.249 ha servitutų, nusausinta 10.842 ha pelkių ir šlapios žemės. Įkurtos 3 aukštesnės ir 6 žemesnės žemės ūkio mokyklos, 7 žemės ūkio kursai ir 51 žemės ūkio klasė. Ūkininkams šviesti išleistos 29 knygos ir ūkininkams skirtas savaitraštis, tuėjęs 80 tūkst. (!) prenumeratorių. Įkurti 278 gyvulių kergimo, 280 javų valymo, 46 linų apdirbimo, 23 vaisių džiovinimo punktai, 266 pieno perdirbimo bendrovės, 194 pieninės, 2 elevatoriai. Visų tų dalykų anksčiau Lietuvoje nebuvo. Jie atsirado iš Krupavičiaus užmojo kelti Lietuvos kaimo gerovę: „Vis svajojau, kaip sutvarkysiu kaimo gyvenimą, kaip baigsim kaimuose purvus ir smarves, kaip iš tolo raudonuos lietuviškas kaimas...“
Krikščionių demokratų blokui rinkimus į Trečiąjį seimą pralaimėjus, žemės reformą toliau energingai vykdė valstiečių liaudininkų ministras Jurgis Krikščiūnas. Deja, po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo tautininkų valdžia žemės reformą sulėtino. Buvo pakeistas ir Žemės reformos įstatymas, kuriuo dvarininkams paliekamos žemės norma tapo pakelta iki 150 ha, taip dalijamos žemės fondas sumažintas 166.040 ha. Apie 13.600 šeimų žemės jau nebegavo. Net kariams savanoriams jos pritrūko. Tada vėl buvo pakeistas įstatymas, leista vietoje žemės savanoriams išmokėti pinigines pašalpas. 473 savanoriai vietoj žemės gavo pašalpas iki 4.800 litų.
Tapo spekuliacijos objektu
Įdomu, ką sakytų M. Krupavičius šiandien, regėdamas Lietuvoje maždaug milijoną hektarų – dvigubai daugiau, nei jis turėjo žemės reformos fonde! – apleistų, krūmynais aptekusių, šalies ūkyje nebenaudojamų žemių, o drauge – neberasdamas čia per pusę milijono darbingų, krašto ekonomikai gyvybiškai reikalingų, tačiau svetur duoneliauti pasklidusių gyventojų? Tačiau istorija, sakoma, tariamosios nuosakos nežino.
Viena aišku – prieškario ir dabartinės nepriklausomos Lietuvos žemės reformos rezultatai – diametraliai priešingi.
Pirmuoju atveju didžioji visuomenės dalis buvo aiškiai motyvuota ir jos lūkesčiai patenkinti. 85 proc. Lietuvos gyventuoju anuomet buvo valstiečiai, žemė – jiems buvo gyvenimo alfa ir omega. Gavę žemės ir sąlygas toje žemėje kurtis, veikti ir čia skleistis, jie įprasmino savo būtį ir entuziastingai ėmėsi darbo, kurį išmanė.
Antruoju atveju žemės restitucijos aktas pavirto socialine katastrofa. Žemė tapo išdalyta mažais, efektyviam ūkininkavimui netinkamais lopinėliais valstiečių palikuonims, kurie jau per dvi kartas rankose nebuvo laikę žagrės.
Sakysim, Vokietijoje netgi ūkininkų vaikai neturėjo ir neturi teisės paveldėti savo tėvų žemės, jeigu jie nėra įgiję atitinkamo išsilavinimo žemės ūkio srityje ir nėra pajėgūs bei neketina ūkininkauti.
Nenuostabu tad, kad socialiniai dabartinės žemės ūkio reformos padariniai – katastrofiški: žemė tapo ne žmones motyvuojančiu ekonominio vystimosi ir socialinio atsinaujinimo faktoriumi, bet korupcijos, spekuliacijos ir trumpalaikės naudos objektu. Efektyvesnio žemės ūkio transformacijos perspektyva ilgiems metams tapo įšaldyta, tuo tarpu įvykdytos socialinės skriaudos mastas tik palaipsniui ima ryškėti.
Kas pakarotų?
Ko verta vien Žemės įstatymo pataisa, suteikusi teisę šių dienų „pateptųjų rateliui“ (t.y. tiems, kurie disponavo informacija) „atsikelti“ tėvų ir protėvių žemes į patogesnes vietas – paežeres, pamarius, pajūrį? Kaip šiandien atrodytų Mykolas Krupavičius, jeigu savo sklypelį iš gimtojo Balbieriškio būtų susigalvojęs „prisislinkti“ kur nors arčiau Kauno, tarkim, į Kačerginę, Laikinosios sostinės valdininkų vasaros rezidenciją? O jei būtų pasiėmęs sklypą Žaliakalnyje, kaip nepriklausomybei neabejotinai nusipelnęs ir turbūt to vertas žmogus?
Šito nepadarė. Užtat galėjo su įsitikinimu ištarti žodžius, cituotus rašinio pradžioje. Kuris iš dabartinės žemės reformos „architektų“ galėtų juos pakartoti ir pats tikėtų tuo, ką kalba?
