Juodoji skylė buvo atrasta besislepianti molekulinių dujų debesyje, kuomet astronomai naudodamiesi Alma radijo teleskopu (Atacama Large Millimeter / Submillimeter Array), kuris yra Anduose, Šiaurės Čilėje, ją aptiko.
Didelė radijo teleskopo raiška ir jautrumas leido jiems stebėti debesį 195 šviesmečius nuo Paukščių tako centro vietos.
Egzistavo jau seniai
Manoma, kad ši, vidutinės masės, juodoji skylė egzistavo visuomet, tačiau iki šiol nebuvo identifikuota.
Naujausi tyrimai parodė, kad didžiulės juodosios skylės yra būtinos galaktikų, žvaigždžių ir net pačių juodųjų skylių susikūrimui.
Kiekviena iš jų užima maždaug pusė procento galaktikos, kurioje yra dydžio - tai rodo, kad jos yra varomoji jų evoliucijos jėga.
Nature Astronomy paskelbtoje išvadoje pateikiama svarbi informacija apie tai, kaip susikūrė didžiulės juodosios skylės, panašios į tą, kuri yra mūsų galaktikos centre.
Nors gerai žinoma, kad jos, be abejo, gyvena visose galaktikose, tačiau mes nežinome, kaip jos tampa tokiomis didžiulėmis.
Jos pasirodė, kuomet visata buvo palyginti jauna, tik kelių šimtų milijonų metų amžiaus.
Manoma, kad jos gali būti jų masyvesnių kolegų sėklos, sujungdamos kartu sudaro vieną milžinišką juodąją skylę.
Randamos sunkiai
Juodąsias skyles sunku rasti, nes jos yra visiškai juodos. Tačiau kai kuriais atvejais jos daro poveikį, kurį galima pastebėti.
Juodoji skylė yra erdvė, turinti itin galingą gravitacinį lauką, kuris sugeria visą šviesą, kuri eina šalia jos ir nieko neatspindi.
Profesorius Tomoharu Oka ir jo kolegos naudojo kompiuterinius modelius, kurie parodė, kad didelės spartos judesys ar dujų kinematika gali būti paaiškinta tik tarpine juodąja skyle, paslėpta viduryje.
Jie taip pat nustatė, kad iš šio debesies išsiskiriančios spinduliuotės akivaizdžiai panašios į Paukščių tako viršutinę juodąją skylę.
Japonijos Keio universiteto profesorė Oka sakė, kad didžiųjų galaktikų centruose sprogsta juodos skylės, kurių masės yra didesnės nei milijonas saulių, tačiau jų kilmė vis dar nežinoma.