Straipsnis senas o vis dar teisingas...

nesutinku Lenkija lb grazi miestai sutvarkyti

Lietuva neturi jokių istorinių pretenzijų į Klaipėdą dar nuo 1422, ir tų pretenzijų atsižadėjo dar 1939. Ir niekados neturėjo, nepajėgdama savo pretenzijų pagrįsti imitavo sukilmą.

iki Berlyno sienos griuvimo oficialiai Kaliningrado sritis ir namazai dabartines Lenkijos (tame tarpe ir dalis Mazurijos) prikause Vokietijai, bet ten gyvene vokieciai buvo isvaryti jau po karo. Gatviu pavadinimai iskarto pakeisti i rusiskus ir lenkiskus, privezta lenku ir rusu..... taigi Lenkija pries kara buvo zymiai mazesne, o po karo - didesne.

Lietuviai turi pacias aiskiausias istorines pretenzijas i Klaipedos krasta,o rusai i Karaliauciaus-ne. Tuo ir skiriasi.

Kažkaip netaip staripsnyje. Nieko vokiečiai paliko ne šiaip sau, kad palikti, jie buvo brutaliausiu būdu išvaryti arba norėdami išvengti mirties patys bėgo. Įdomu kuo lenkas ir lietuvis geresnis už rusą apsigyvenusį deportuoto vokiečio name?

Norėčiau papildyti, kad daug kam gali būti įdomūs vokiečių bunkeriai netoli šių ežerų. Tikrai verta aplankyti 'Vilko guolį", iš kurio Hitleris vadovavo karui.

Visi Lietuvoje neginčijamai žino - Lenkijos keliai laaabai blogi, Lenkija purvina, nukabineta reklamomis ir t.t. Ir kogi norėti iš tų lenkų, jie juk pšekai. Todėl šiuo atveju straispnis nenutolsta nuo lietuviškosios meilės kaimynams (kadaise bendrapiliečiams) tradicijos. Vienintelis užkliuvęs dalykas - autoriaus pastebėjimas (panašu sukėlęs jam nuostaba), jog Lenkijos miesteliai pasirodo švarūs ir papuošti gėlėmis. Tiesa įrengtų pakrančių nedaug. Štai Lietuvoje visi ežerai tiesiog apjuosti pliažais ir įrengtomis poilsiavietėmis. Turbūt?...
Beje, tas Lenkijos kraštas, kuris autoriui artimesnis už Šalčininkus, tikrai yra vienas skurdžiausių ir prasčiausiai besitvarkančių Lenkijos regionų. Gal čia kaltas tas artumas?

Aišku, vokiškasis palikimas, o kartu ir buvusi "Europietiška" kaiminystė negali nekelti nostalgijos. Juk kaip būtų paprasta - atvažiavai į Klaipėda, jau Europa. Na ta, kuri Vokietija. Tuomet, pakeliui į Berlyną, ir tie siauri keliukai apsodinti medžiais ne tokie jau baisūs būtų. Juk Europiniai, ne lenkiški!

Visigi tenka pripažinti, kad teigiamų reiškinių keliauninkai pastebėjo neįprastai daug. Ir tai jau džiugina. Gal ateis ta diena, kai Lenkijoje matysime kelią į Europą, one tvora. Kaip to ūkininko žemėje.

Kitą kartą grįždami sukite per Lazdijus ir Daugus, o ne vieninteliu mūsų keliu į Vakarus. Galėsite pasidžiaugti nuostabiai aptrupėjusiu Lietuvišku Asfaltu.