Trumpos atostogos Lenkijoje – frazė, mažai ką reiškianti: Lenkijos teritorija kone penkis kartus didesnė už Lietuvos, ir įvairovė ten marga. Tad reikia pasakyti tiksliau – Mozūrijos ežeryne.
Kraštas su savo ypatybėm – didelė jo dalis ilgesnius ar trumpesnius šimtmečius buvo valdoma vokiečių: tai juk pietinė Prūsijos pusė – šiaurinė po karo buvo perduota Rusijai, o pietinė Lenkijai. Tas paveldas aiškiai matomas – lenkai jį sugebėjo išsaugoti geriau negu į šiaurę įsikūrę sovietizuoti rusai. Beveik nėra medinių namų (vien mūriniai), daugumą kelių iš abiejų pusių riboja medžių juosta, ir tai yra akiai malonus vaizdas (tokių kelių vokiečiai paliko mums ir Klaipėdos krašte), bet ne toks malonus šiuolaikiniams automobiliams.
Tie medžiai, regis, sodinti tada, kai automobilių dar nebuvo. Pagrindiniai keliai, žinoma, jau kitokie, bet daugybė šalutinių, ypač arčiau Kaliningrado srities sienos, šių vietų nepažįstančiam vairuotojui kelia iššūkį – čia, regis, ir prasilenkti keblu, bet lenkai įpratę, važiuoja greitai ir mus lenkia. Žvyrkelių beveik nėra, bet kai kur verčiau jau būtų normalus žvyrkelis negu toks nudėvėtas, nutrupėjęs siauras asfaltas. Jau temstant privažiuojame šiurpią avariją, dar neatvėsusią. Iš nubrozdinto medžio galima spręsti, kad automobilis kliudė jį šonu, tada skrydyje pasisuko, pasviro ir kitą medį trenkėsi stogu. Prieš mus jau stovi du automobiliai, jau susirinkę žmonių iš čia pat esančio miestelio. Lyg ir būtų galima nuspardyti po visą kelią pažirusias nuolaužas ir pravažiuoti, bet tai atrodo nepadoru, neleistina, o netrukus atvažiavusi ugniagesių mašina jau visai užtveria kelią. Iš automobilio ištraukiamas dar gyvas, tik be sąmonės, vaikas; nesinori pasiduoti nesveikam smalsumui ir stebėti viską iš arti, bet ir iš toliau girdisi jaunos moters (žuvusiojo artimosios?) vaitojimas. Po kokių 45 minučių laukimo vietinis kaimietis paslaugiai pasiūlo: jeigu norit, galit apvažiuoti per mano ūkį (przez moje gospodarstwo).
Keliai remontuojami daug kur – artėjant prie jūros, darbai didelio užmojo, su gausia technika, su stendais, skelbiančiais Europos Sąjungos malonę. O Mozūrijos keleliai aiškiai verčiasi be ES paramos – vargana prieštvaninė technika, keletas darbininkų, iš maišo beriamas žvirgždas, liejama smala. Net ir geresniuose keliuose dėl nuolatinių vingių ir kalvų reikia būti budriam – užtat koks atokvėpis grįžtant į Vilnių per Marijampolę tiesiais keliais. Kad Lietuvoje geri keliai, pripažįsta ir lenkai, bet tik taip: „kur kas geresni negu kituose kraštuose už mūsų [t.y. Lenkijos] rytinės sienos“. Taip rašoma dienraščio „Rzeczpospolita“ kelionių priede. Čia apibūdinti visų Europos šalių keliai ir vairavimo sąlygos (leistini greičiai, benzino kainos, alkoholio promilių ribos ir t.t.). Apie Lietuvą dar rašoma: „Policija Skandinavijos pavyzdžiu ypatingai stebi, kad nebūtų viršytas leidžiamas greitis“. O mes iš to turbūt galime daryti išvadą, kad Lenkijoje taip nėra. Ir tikrai: nuvažiavome daugiau kaip tūkstantį kilometrų ir nesutikome nė vienos policijos pasalos. Kelią pastojo tik ta kraupi avarija, aiškiai įvykusi dėl per didelio greičio.
Mozūrų ežerynas didesnis nei mūsų Rytų Aukštaitijoje, ir kai kurie ežerai gerokai didesni; be to, sujungti kanalais, tad garlaiviu galima plaukti įvairiais maršrutais. Bet ežeruose daugiausia baltuoja ne garlaiviai, o jachtos: čia jų nesuskaičiuojama gausybė, baidarių irgi netrūksta. Važiuojant automobiliu kartais ežero dar nesimato, tik tolumoje virš laukų baltuoja burių viršūnės. Vandens turizmo centras – Giżycko miestas. Taigi, ežerais čia naudojamasi kitaip negu pas mus – įrengtų pliažų nedaug, vietos maudytis prie jų atitvertos tilteliais, kad mauduolis negautų irklu per galvą. Antra vertus, yra „tylos“ ežerų, kuriuose vandens transportas nekultivuojamas. Priėjimas prie ežerų daug kur laisvas, nesuvaržytas naujųjų turtuolių tvoromis – gal todėl, kad tų pakrančių tiek daug, gal kad tie ežerai toli nuo didmiesčių, o gal politika kitokia.
Bent jau elgesio kultūra tikrai kitokia – pliažuose ir šiaip pakrantėse niekur nėra šiukšlių. Dailiuose miesteliuose pilna gėlynų, taip pat ir rožynų – regis, ir gėlių ten nevagia. Pilna ir įvairiausio lygio poilsiautojams skirtų būstų, kuriuose galima apsistoti pigiau negu panašiose vietose Lietuvoje. Dar pernai „Ekstra“ rašė, kad lietuviams tame krašte žinomas tik Mikolajkų kurortas. Dabar, kai vandens pramogų parkų yra ir pas mus, tos vietos trauka sumažėjo, o šiaip tai yra komercinis kurortas su išpūstomis kainomis. Net ir nieko neišmanant internete galima susirasti puikių nuošalių, daug pigesnių vietų.
Vieno Mozūrijos miestelio parduotuvėje nusipirkome „Vilniaus duonos“ (Chleb wileński). Bet Vilnius tokios prastos duonos jau seniai nėra valgęs – nebent sovietmečio „forminė“ buvo panaši. Ta „Vilniaus“ duona kepama Suvalkuose – tai jau ne Mozūrija, o Lenkijos „Suvalkija“ (Suwalszczyzna), ir vaizdai čia kitokie, panašesni į medinių sodybų Lietuvą. Lietuviško skonio čia daug: zupa litewska – šaltibarščiai, o Seinuose cepelinų bei kitų lietuviškų valgių siūlo ne tik lietuviška karczma (kur ir meniu, ir aptarnavimas dviem kalbom), bet ir restoranas miestelio centre. Su įspūdinga bažnyčia ir buvusia kunigų seminarija, menančia daug iškilių lietuvių, su netoliese esančiais Vygriais bei kitomis apylinkėmis Seinų kraštas istoriškai ir kultūriškai, ko gero, reikšmingesnis Lietuvai negu, tarkim, Šalčininkai.
O po Mozūrijos nepalieka mintis apie šalia mūsų buvusią vokiškąją Prūsiją. Dar prieš karą Lietuva ribojosi su Vakarų Europa. Dabar Vakarai nutolę.
