45 metų Tina santuokinį gyvenimą vadina košmaru. Vyras nuolatos gėrė, girtas užgauliojo, plūdosi, žemino, savaitėmis negrįždavo į namus.
Tina sugebėjo padėti tašką ir su trimis vaikais pradėti viską nuo pradžių. Moters akys žiba: po 16 metų trukusio košmaro ji ir vaikai yra laimingi.
„Tikėjau, kad jis yra teisus“
Tekėdama Tina žinojo, kad išrinktasis nevengia stikliuko, bet tikėjo, jog susituokus viskas eis geryn.
Sutuoktinis gėrė vis dažniau. Girtas žemino žmoną, kaltino, kad ji nieko nemoka, kad be jo pražus.
Gimus vaikui, šeimos reikalai dar greičiau ėmė ristis žemyn.
„Jis nuolat šaukdavo, kur aš, vargšė, be jo dingsiu, kas į mane su kūdikiu žiūrės, – prisimena Tina. – Grasindavo, kad padegs mašiną, susprogdins, kad padvėsiu iš bado.“
Moters prašymai liautis dažniausiai būdavo bevaisiai, įsiutęs vyras tiesiog išeidavo iš namų, tarsi išgaruodavo.
Tina žinojo, kad sutuoktinis apsistoja kartais pas savo motiną, kartais dar kur nors.
Grįždavo išblaivėjęs, atsiprašydavo, žadėdavo pasitaisyti.
Tačiau psichologinis girto sutuoktinio teroras tik aštrėjo, žaizda gilėjo.
Slėgė baimė
Tina suvokė, kad taip, kaip ji gyvena, nėra normalu. Jautė, kad kažką reikia keisti, bet kaip tai padaryti, nesuvokė. Giminės ir draugų patarimai skirtis erzino, nes ji nebuvo tam pasirengusi.
„Aš buvau įtikinta, kad be jo neišgyvensiu, mane kankino abejonės dėl savo sugebėjimų, jaučiausi esanti nepilnavertė, nieko nemokanti, nesugebanti, – kalba Tina. – Tikėjau viskuo, kas man kone kasdien buvo kalama. Kai dabar pagalvoju, negaliu suvokti, kaip aš galėjau taip tiesmukai tuos jo gąsdinimus suprasti.“
Vyras gėrė vis labiau. Girtam užkliūdavo jau ne tik Tina, kuri, išgirdusi vyrą pareinant suskubdavo slėptis, bet ir sūnus bei dvynukės dukros.
Vaikai, pamatę, kad tėvas parėjo, stengdavosi nesirodyti, kad jo neužsiutintų.
Tinai kliuvo ir kumščiu. Prisimena kartą netyčia iš rankų išmetusi tuščią puodelį. Vyras atsistojo ir smogė į veidą. Smūgių būta ir dar.
Pražūtinga mintis
Sutuoktinis mėgdavo sakyti, kad priežastis dėl ko jis geria, yra ji, žmona, esą jis liausis tada, kai pasikeis ji.
„Mintyse klausdavau savęs: kodėl priežastis aš, jei nelikus manęs, jis greičiausiai nesiliautų girtauti?“, – svarstė moteris.
Ji sako pajusdavusi, kada sutuoktinis ir vėl pradės gerti – kasdien darydavosi vis piktesnis.
„Tai ne taip kambarį praėjau, tai ne taip pasižiūrėjau, ne tokiu tonu pasakiau, nepadaviau šaukšto, nepavaliau, užkliūdavo vaikai“, – sako moteris.
Ji sunkiausiais momentais pagalvodavusi netgi apie savižudybę, nes iš rato, kuriame sukosi, atrodė, nebuvo jokios kitos išeities.
Vaikystės randai
Tinos vaikystės prisiminimuose vietos tėvui nėra. Jis buvo alkoholikas, mušdavo mamą.
Moters atmintyje išlikę prieš keturias dešimtis metų patirti išgyvenimai.
Ji prisimena namų durų staktą, už kurios slėpėsi nuo įtūžusio tėvo. Mažos mergaitės akys buvo įsistebeilijusios į mamą, į kurią vienas po kito skriejo tėvo kumščiai.
Mažą mergaitę kaustė siaubas: kad tik tėvas neužmuštų mamos.
Kitąkart tėvas jai, penkiametei, liepė užkurti dujinę viryklę. To daryti ji dar nemokėjo. Tėvo kumštį atrėmė prieš dukrą atsistojusi motina. Lūžo žandikaulis.
Kai tėvas pareidavo girtas, ji, šešiametė, paslėpdavo visus peilius.
Po tėvų skyrybų, netrukus atsirado tik šiek tiek mažiau geriantis patėvis.
„Vaikystės išgyvenimai paliko gilius randus. Jaučiausi nepilnavertė, nenusipelniusi kitokio gyvenimo, kokį gyvenau tėvų namuose, – sako Tina. – Žinojau, kad mano būsimasis taip pat geria, nesitikėjau, kad man gali būti skirtas laimingas gyvenimas. Aš buvau auka.“
Padėjo tikėjimas ir knygos
„Išlikti padėjo Dievas, – sako Tina. – Padėjo, kai vienądien nuėjau į bažnyčią su mintimi, kad daugiau man niekas negali padėti tik Jis.“
Tikėjimas, anot moters, padėjo ne tik išlikti, bet ir atsitiesti. Iš pradžių atsivertė teologijos, psichologijos knygas, paskui ėmė studijuoti priklausomybes, labiausiai alkoholizmą.
„Tai padėjo suvokti, kad iš tiesų auka esu ne aš, kaip buvau įtikinta, o mano vyras, – teigia šiaulietė. – Absurdiškiausiais užgauliojimais jis greičiausiai teisino savo poelgius.“
Tina supratusi ir kitką: sutuoktinis priklausomas nuo alkoholio, o ji – psichologiškai priklausoma nuo jo.
„Tai antrinė priklausomybė, – sako Tina. – Dangsčiau prieš aplinkinius jo nuklydimus, teisinau jį. Manęs tarsi nebuvo – gyvenau jo gyvenimą.“
Knygose ji rado psichologų patarimų, kad nenusisekusioje santuokoje yra du keliai: arba skyrybos, arba kiekvienam savas gyvenimas. Tina išbandė antrąjį kelią.
Susirado veiklos, baigė Darbo biržos kursus, stengėsi kuo mažiau atsiriboti nuo aplinkinių – tai suteikė pasitikėjimo savimi.
„Supratau, kad aš irgi esu žmogus, kuris turi teisę gyventi laisvas ir laimingas. Nežinau, kaip, bet aš nustojau bijoti. Pakeltas kumštis manęs nebegąsdino, tai rodė, kad vyras vis mažiau gali mane valdyti, – sako Tina. – Galios praradimas jį žlugdė.“
Taškas
Tašką tokiai santuokai Tina nusprendė padėti po 16-os bendro gyvenimo metų. Apsisprendė tuo momentu, kai neturėjo nei darbo, nei savų pajamų, kai sūnui tebuvo dešimt metų, dukroms – po ketverius.
Vyras dingo prieš Kalėdas, grįžo sausio viduryje. Tina liepė jam sėstis prie stalo ir pasakė, kad jis privalo pasirinkti: arba gydytis nuo alkoholizmo, arba skirtis.
Pasiklausęs žmonos sutuoktinis išsiviepė ir, numojęs ranka „į šimtąkart girdėtus paistalus“, išėjo.
Kad žmonos kalbos ne paistalai, vyras suvokė prasidėjus skyrybų procesui.
„Pajutau, kad gyvenu“
Kai išsiskyrė, buvo daug žmonių, kurie padėjo. Tina sako iš karto pajutusi laisvę.
Juokauja, kad laisvę pajuto ir jos buvęs sutuoktinis: gyvas, sveikas, geria, problema neišnyko, vaikų nežiūri, paskutinįkart juos lankė pernai vasarą. Anksčiau nemokėjo alimentų, dabar – šiek tiek.
„Nebuvo lengva apsispręsti padaryti žingsnį, kuris pakeitė visos mūsų šeimos gyvenimą, – atsidūsta Tina. – Buvo abejonių, ar sugebėsiu išlaikyti butą, vaikus, ar pajėgsiu susitvarkyti su savimi“.
Moters veidą užlieja šypsena. Sunku buvo tik iš pradžių, o paskui ji pajuto, kad gyvena.
Moteris juokiasi, kad išsituokusi ji pakeitė ne tik pomėgius, įpročius, bet ir skonį: pajuto, kad maisto, kurį gamindavo gyvendama santuokoje nemėgsta.
Jokio išsilavinimo iki tol neturėjusi šiaulietė po ištuokos Šiaulių universitete įgijo socialinės darbuotojos specialybę. Išsilavinimas padėjo įgyti dar daugiau pasitikėjimo savimi.
„Žinoma, ne visus darbus pati pajėgiu nuveikti, bet geriau jau „bliūdą“ pastatysiu, kai pro skylę lubose tekės vanduo, negu gyvenčiau tame košmare, kokiame gyvenau“, – Tina nusipurto tarsi nuo šalčio.
Pradėti nuo savęs
Tina žino ne vieną atvejį, kai suaugę vaikai savo motinų klausė, kodėl jos kentėjo. Vaikai nesijautė dėkingi motinoms, kad augo baimėje ir kentė smurtą.
„Dėl ko iš tiesų nesiskiriama? Dėl to, kad yra baimė, jog be vyro neišgyvensi. Ir tai ne tik jo žeminantys žodžiais, kad be jo esi niekas, tiesiog iš kažkur atėjo, kad šalia moters turi būti vyras“, – savo karčią gyvenimo patirtį apibendrina Tina.
Moteris supranta, kad atsidūrus dugne, iš kurio, regis, nėra išėjimo, pakilti, ryžtis pakeisti gyvenimą sunku.
„Kaip galėčiau kenčiančioms moterims padėti? Gal tik sava istorija,“ – sako Tina.
Edita KARKLELIENĖ
