Visai neseniai Volodymyras Zelenskis pirmą kartą keliavo po savo karo nuniokotą šalį. Prezidentas Kijive praleido tris mėnesius, geriausiu atveju aplankydamas tik netoliese Kijivo esančius miestelius. Sekmadienį jis atvyko į šalies šiaurės rytuose esantį Charkivą. Prezidentas apžiūrėjo sudegusių rusų mašinų kolonas, sunaikintus daugiabučius ir valstybinius pastatus. Karius jis apdovanojo medaliais.
Charkivas, kaip pirmosios kelionės tikslas, buvo akivaizdus pasirinkimas. Tai antras pagal dydį Ukrainos miestas, kuris, kaip ir Kijivas, sugebėjo atremti užpuolikus. Ir nors nuo sostinės karas, atrodo, atitolo, Charkivas vis dar negali sugrįžti į įprastą kasdienybę. Priešas yra per arti. Kaimyniniame Donbase Ukrainos kariuomenė pralaimi rusams ir, pasak V. Zelenskio, kasdien praranda apie 100 karių. Taigi Charkive nėra vietos jokioms iliuzijoms.
Pilką popietę prie Rugpjūčio 23-iosios garbei pavadintos metro stoties guli vyras – jo negyvos akys žiūri į dangų. Jo dešinė ranka nuplėšta. Ant žemės esantis kraujas, paplautas lietaus, nutekėjo iki kitos parduotuvės įėjimo. Prie pat įėjimo į stotį guli dar vienas kūnas. Apačioje laukia sunerimę keleiviai, vis klausiantys, kada galės išeiti į lauką. Trims sužeistiesiems teikiama medicininė pagalba. Rusų sviedinys nukrito prie pat stoties. Charkivo metro savo veiklą atnaujino vos prieš dvi dienas.
59-erių Larisa Palyok teikia medicininę pagalbą sužeistam policijos pareigūnui. Jis yra stoties apsaugos darbuotojas. L. Palyok jį pažįsta, kadangi dabar ji čia praleidžia daug laiko. Nuo karo pradžios Charkivo metro tapo viso miesto slėptuve oro antskrydžių metu. L. Palyok savanoriauja su vaikais. Ji žaidžia su jais ir atlieka jos hobiu tapusius „reiki“ masažus. Kartą viena mergaitė jos paklausė: „Ar rusai tikrai yra bent kiek panašūs į mus?“ Moteris atsakė: „Žinoma, kad taip.“
L. Palyok bei kitiems miesto gyventojams metro atidarymas tapo simboliniu įvykiu, simbolizavusiu, kad blogiausia jau praeityje. Kad gyvenimas ten, viršuje, grįžta į senas vėžes, o metro išsigelbėjimu vėl taps tik susidūrus su transporto problemomis. Šiaurėje atsitraukus rusų kariams, apšaudymų sumažėjo. Dar visai neseniai L. Palyok per dieną masažus atlikdavo penkiems vaikams, ne dešimčiai. Tačiau metro atidarymas, staiga, pasirodė per ankstyvas. Tą dieną Charkive žuvo devyni žmonės, 19 buvo sužeisti.
Tačiau metro linijos toliau veikia. Jų veiklą atnaujinti nusprendė vyras, vardu Ihoras Terekhovas. Šis švelniai besišypsantis vyras žilais plaukais yra Charkivo meras.
„Jeigu mes sustabdysime viešąjį transportą – ekonomika mirs, – tvirtino jis. – Žmonės privalo turėti būdą nuvykti į darbą.“ Apie tai jis kalbėjo ne savo kabinete. Saugumo sumetimais, interviu vyko po žeme, kitos metro stoties dispečerinėje. Čia esančiuose monitoriuose galima matyti atvykstančius ir išvažiuojančius traukinius. Ant sienos kaba vaiko nupieštas taikos balandis.
I. Terekhovo manymu, Rugpjūčio 23-iosios stotis tapo sunkiosios artilerijos taikiniu, o ataka buvo vykdoma iš Rusijos okupuotų teritorijų į šiaurę nuo Charkivo. Pasak mero, net jeigu Putino kariai ir būtų išstumti iš šalies, kai kurie jų ginklai ir toliau galėtų niokoti šį miestą. Jų sviediniai gali pasiekti taikinius, esančius už daugiau nei 40 km.
Į ką taikėsi rusų kariai? „Metro stotyje nėra jokių karinių taikinių, išskyrus memorialą Antrajame pasauliniame kare kovojusiems kariams, – pasakoja I. Terekhovas. – Rusams tiesiog nepatinka, kad mūsų miestas atgyja. Tai juos erzina.“
Meras siekia atgaivinti miestą. Rusų tikslas – priešingas. Taigi Charkivo žmonės nežino, ką daryti. I. Terekhovo teigimu, rusų pajėgoms priartėjus prie miesto, maždaug trečdalis iš 1,5 mln. gyventojų, paliko savo namus. Tiesa, nuo to laiko, apie 100 000 miestiečių sugrįžo. „Įvažiuojant į miestą jau susidaro kamščiai“, – pasididžiuodamas sakė meras.
Miesto administracija stengiasi švęsti sugrįžimą į įprastą gyvenimą naujai apsodindami miesto gėlynus ir užtikrindami švarą gatvėse. I. Terekhovas savaitgalį planavo vėl įjungti Laisvės aikštėje esantį fontaną, tačiau po apšaudymų, jis persigalvojo. Jis bijo, kad aikštėje susirinks per daug žmonių. „Rusai galėtų nusitaikyti į minią. Jų taktika yra sėti baimę.“
Taigi Charkivas įstrigo būsenoje, kurią Kijivas jau spėjo pamiršti. Nors prekybos centrai vėl veikia, kavinės vis dar lieka uždarytos. Nors iš valstybinių pastatų yra likę tik griuvėsiai, gatvėse žydi našlaitės. Kiekvienas miestą fotografuojantis asmuo yra laikomas įtartinu. Vakare miestas ištuštėja. Naktimis, tylą sujaukia kartkartėmis girdimi artilerijos šūviai.
Labiausiai karo nusiaubtas buvo miesto šiaurėje esantis Saltivkos rajonas. Rusijos artilerija išplėšė čia stovinčių dangoraižių sienas, todėl dabar galima pamatyti jų vidų, lyg kokių lėlių namelių. Ukrainos kariai telkiasi kiemuose, kur jie slepiasi nuo priešo žvilgsnio. Ant tanko vamzdžio kabo kartoninis ženklas, ant kurio parašyta: „Nefotografuokite, neskelbkite internete“. Jeigu Saltivkoje ir pavyksta sutikti žmonių, jie paprastai čia būna grįžę išsivežti vertingiausių savo daiktų: skalbimo mašinų, šaldytuvų ir ikonų.
Tai buvo savaitė prieš V. Zelenskio apsilankymą Saltivkoje, todėl čia atvyko artimas prezidento bendražygis, kuris kartu su miesto meru apžiūrėjo padarytą žalą. 33-ejų Kyrylas Tymošenko dėvėjo juodą sportinį nertinį, ant kurio puikuojasi užrašas: „Aš esu ukrainietis“. Prieš tapdamas V. Zelenskio prezidento kanceliarijos vadovo pavaduotoju, K. Tymošenko buvo sporto žurnalistas, televizijos laidų prodiuseris ir viešųjų ryšių specialistas. Prieš karą jis buvo atsakingas už V. Zelenskio „Didžiųjų statybų“ projektą – gigantišką, net kelių milijardų dolerių vertės investicijų programą, kurios tikslas buvo tiesti kelius, statyti tiltus ir kitą infrastruktūrą visoje šalyje. Nors kritikai teigė, kad šis projektas buvo per brangus, jo sėkme nėra abejojama.
Dabar K. Tymošenko yra atsakingas už rekonstrukciją. Ką daryti, kai ištisos daugiaaukščių rajono gatvės, kuriose gyveno apie 300 000 žmonių, yra suniokotos? Automobilyje K. Tymošenko pasakojo, kad jau yra kuriami planai naujiems pastatams, nes reikia kažkur apgyvendinti žmones, kurie turėjo palikti savo namus arba kurių būstas buvo sugriautas. „Daugumą pastatų Saltivkoje reikės nugriauti, o naujus namus galėtume pastatyti dar iki Naujųjų metų. Tačiau mes nenorime statyti namų, kurie vėl gali būti subombarduoti.“ Nors galima ruošti žemę statyboms, ir kasti duobes pamatams: „Statybos negali prasidėti, kol kariuomenė nepatvirtins, jog aplinkybės tai leidžia.“
Tą patį galima pasakyti ir apie Rusijos sviedinių ar Ukrainos kariuomenės sugriautus tiltus. „Laikinus tiltus pastatome per tris, penkias ar septynias dienas, – teigia K. Tymošenko, – tačiau pastatėme vos kelis naujus ilgalaikius statinius.“
Net pati Ukrainos kariuomenė nežino, kada bus galima pradėti didžiuosius atstatymo projektus. „Charkivas vis dar yra pavojuje, – sakė vienas karininkas, turėjęs svarbų vaidmenį ginant miestą ir jo apylinkes. – Jeigu rusai sugebėjo prasiveržti Donbase, jie tęs karą ir kitur.“
Tai žmogaus, kuris išdidžiai kalba apie savo kariuomenę ir menkina priešo, blaivi įžvalga. Jis rusų pajėgas vadina „pamaivų armija“. Jo teigimu, rusai planavo apsupti Charkivą, o tada veržtis link Dniepro į pietus: „Jie manė, kad prieš juos stosime siena. Tačiau mes buvome gudresni.“ Nors jų buvo daug mažiau, miesto gynėjai šį trūkumą sugebėjo kompensuoti mobiliomis grupėmis ir dezorientuojančiomis atakomis. Karininko teigimu, sunkiausios kovos vyko Mala Rohane – į rytus nuo Charkivo esančiame kaime – ir jo apylinkėse: „Ten sulaikėme 200 rusų.“
Kelias į Mala Rohaną yra pilnas Ukrainos kariuomenės pastatytų kliūčių. Kaime matyti daugybė karo pėdsakų: sudužęs rusų sraigtasparnis, apšaudyti tankai, sunaikintos rusų pozicijos ir visur tvyrantis yrančių kūnų kvapas. Iš čia rusų raketų paleidimo sistemos apšaudė Charkivo pakraščius. Mala Rohane vis dar randami rusų karių kūnai. Čia jie guli dar nuo kovo pabaigos. Vieną iš jų vietos gyventojai palaidojo bombos krateryje, o dabar jo kūnas yra iškeliamas ekskavatoriumi. Ant ekskavatoriaus kastuvo kabo rudas ryšulys. „Dabar vaiduoklio nebebus“, – sakė šalia gyvenantis vyras.
Tačiau ne visi smurto pėdsakai yra tokie akivaizdūs. Jauna moteris nevyriausybinei organizacijai „Human Rights Watch“, ginančiai žmogaus teises, pasakojo, kad ją kaimo mokykloje, kur žmonės rinkosi slėptis, išprievartavo rusų kareivis. Po išvadavimo pasipylė kaltinimai apie netinkamą Ukrainos kovotojų elgesį su rusų kaliniais. „Youtube“ patalpintame vaizdo įraše matyti, kaip jie trims vyrams šaudė į kojas. Pienininkystės ūkį, kuriame, kaip teigiama, įvyko šis incidentas, mums aprodo apsaugos darbuotojas. Nekyla abejonių, kad vaizdo įrašas buvo nufilmuotas būtent čia. Prie sienos vis dar guli šoviniai. Tiesa, nėra aišku, kas paleido šiuos šūvius. Karininko teigimu, tai padarė ne įprasti kariai. Mala Rohane kovojęs kraštutinės dešinės pažiūrų savanorių būrys „Kraken“ taip pat atsiribojo nuo šio įvykio. „Mūsų ten net nebuvo“, – gynėsi būrio narys Jevgenijus Škirkovas, dar vadinamas slapyvardžiu „Vikingas“.
Aišku tik tai, kad neapykanta rusų okupantams yra tokia didelė, jog nedaug kas prieštarauja tokiems smurtiniams išpuoliams. „Manęs nedomina, kas ten įvyko“, – sakė apygardos viršininkas Volodymyras Usovas. Užuojautos nesulaukia ir kolaborantai – tiek tikrai rusų kariams padėję, tiek bendradarbiavimu tik įtariami asmenys. Teigiama, kad vienas vyras, esą, išdavė rusų kariams, kurie kaimo gyventojai kovėsi Donbase. Net keli gyventojai pasakojo, kad šis išdavikas mirė po išvadavimo, Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) surengto tardymo metu. Pasak vietinių, oficiali mirties priežastis – širdies smūgis. Kitame netoliese esančiame kaime SBU sulaikė vietinės tarybos sekretorių.
Į rytus nuo Mala Rohano yra įsikūręs Čuhujivo miestelis. Prie pat jo teka Doneco upė, pagal kurią buvo pavadintas ir šalia esantis Donbaso regionas. Į rytus nuo Doneco prasideda Charkivo regiono dalis, kuri vis dar yra kontroliuojama rusų, ir per kurią Rusija teikia atsargas, reikalingas kovoms Donbase. Ivano Rūsčiojo įkurtas Čuhuivas tapo priešakiniu postu.
Vasario 23 d., dieną prieš prasidedant Rusijos puolimui, Čuchujivo miesto taryba turėjo susitikimą. Jo metu buvo aptarti ateities planai, pasakojo merė Halyna Minaeva: naujojo sporto centro atidarymas, vaikų namai ir turizmo klausimai.
Kitą rytą miestą apšaudė raketos. Buvo sužeistųjų, žuvo vienas vaikas. Rusijos pajėgos taikėsi į karinį oro uostą. Buvo sunaikintas vienas rajonas su 59 privačiais namais, gamykla, sporto centru ir tiltais per Donecą. Tačiau, iš dalies, šio miestelio patirtis nebuvo tokia baisi: priešingai nei Mala Rohanas, Čuchuivas išvengė okupacijos. Nepaisant to, visi ateities planai buvo sugriauti.
Tikriausiai užsidarys ir senoje gamykloje įsikūręs IT centras. Koks programuotojas persikeltų į fronto pašonėje esantį miestą? Šiuo metu čia esančiame oro antskrydžių bunkeryje glaudžiasi 90 žmonių. Drėgname rūsio ore jie gyvena jau tris mėnesius: čia įsikūrusios moterys, vaikai ir kelios prie kėdžių pririštos katės, laukia taikos. Sienomis tampa ištemptos paklodės. Kiemelyje garuoja katilas su maistu. „Laimei, sąlygos čia visai normalios, turime pakankamai maisto“, – prietemoje pasakoja 73-ejų Olha Bon-Darenko. Žmonės rūsyje laukia geresnių laikų. Tačiau kada jie ateis?
Kydia Sysojeva liko savo namuose, netoliese susprogdinto geležinkelio tilto. Šalia pavėsinės augančio vynuogių krūmo, ji kaupia Rusijos artilerijos paliktas skeveldras. Sprogimai du kartus apgadino moters namus, o jos vyras iki šiol neatgavo savo klausos. Nuo karo pradžios ji kartu su vyru nakvoja rūsyje. Prieš kelias dienas ji pirmą kartą išdrįso pabandyti miegoti savo lovoje. Tačiau ji negalėjo užmigti. Galiausiai, ji nusileido atgal į rūsį.
Kai kurios Čuchuivo centre esančios parduotuvės vėl atvėrė savo duris, o gatvės čia atrodo gyvesnės nei Charkive. Tačiau šis vaizdas yra apgaulingas. Merė H. Minaeva mielai aprodytų savo miestą rusams: „Pasižiūrėkite, ką jūsų šalis mums padarė. Jūs sunaikinote mūsų gyvenimus. Juk mes turėjome planų“.
H. Minaevos kolega I. Terekhovas taip pat turėjo planų Charkivui. Jis nori pasiūlyti savo mieste surengti 2023 m. „Eurovizijos“ dainų konkursą. „Turime didžiausią aikštę Europoje, – sakė meras. – Jeigu fronte situacija gerės, turime tikrai puikų šansą.“
