Pateikiame skaitytojos laiško tęsinį:
„Žinoma, visada buvau su deguonies kauke. Dieną, naktį deguonis. Nuėjimas iki tualeto keletą metrų tapo iššūkiu. Buvo labai baisu. Deguonies trūkumas tas keletą minučių virsdavo amžinybe, nekalbant apie dingusias jėgas.
Labai esu dėkinga visiems medikam kurie gydė, stebėjo ligos eigą. Esu dėkinga slaugos personalui, jų darbas šiuo metu labai sunkus su visom toms aprangoms, sunkiais guminiais batais, jos visada rasdavo ir šiltą žodį, ir šypseną, ir priežiūrą tavimi, kai tu esi bejėgis...
Esu dėkinga, kad atliko kompiuterinę tomografiją laiku ir pamatė, kad dar turiu plaučių emboliją. Liga su komplikacijom. Beveik mėnesį išgulėjau ligoninėje. Tiek iškentėjusi, niekada niekuo nesirgusi, jokių ligų neturėjusi ir dar laukia toks ilgas gijimo laikas.
Kai skaitau žiniasklaidoje žmonių komentarus apie Covid-19, man gėda už mus, lietuvius. Ar per visą tą nepriklausomybės laiką mūsų smegenys visai atbuko, kad mes neįvertiname situacijos sudėtingumo, mes nieko negirdime, mes niekuo netikime?
Bet reikia tikėti. Rašau, kuri tai pragyvenau, nejaugi mums reikalingas toks mirčių skaičius.
Kai gulėjau ligoninėje, girdėdavau, kai slaugytojos lekia, šurmulys ir... tyla. Tik žodžiai: vėl mirė.
Ir tai gali būti kiekvieno iš mūsų mama, močiutė, tėtis, senelis..
Ir pas mus palatoje gulėjo močiutė. Meldžiausi už ją ir labai bijojau, kad nenumirtų šalia... Mačiau kaip ji kovoja su liga. Nesvarbu, kad jai 80 metų, bet ji turi vaikus, kurie laukia jos namuose...
Tiesiog sustokime, susimąstykime, nes tai gali paliesti kiekvieną.
Ar tos Kalėdos bus tokios svarbios, kai prarasime artimą savo, kuris per jokias kitas Kalėdas neprisijungs prie mūsų?" – rašė ji.
Tai yra skaitytojo nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos.
