Neslėpsiu, apsidžiaugiau, kai naujai susikūrusi Laisvės partija per rinkimus užsitikrino aštuonias vietas Seime ir dar gavo progą savo mandatų krepšelį pasipildyti 12 kandidatų vienmandatėse apygardose.
Ir jokia čia paslaptis, kad šios partijos programos leitmotyvas buvo visokeriopa laisvė marihuanai, tos pačios lyties sąjungoms ir t. t. Šie jautrūs klausimai partijai padėjo greitai suformuoti palaikančiųjų ratą.
Todėl pasitaikius progai partijos pirmininkės Aušrinės Armonaitės paklausiau, ar ji tiki, kad šiems tikslams įgyvendinti partijai pavyks suburti balsų daugumą Seime. Ir vis dėlto savo atsakymu A. Armonaitė išsisuko nuo klausimo esmės ir atitolo nuo to, kas jos rinkėjams svarbiausia:
„Kai kurie iš jūsų paminėtų klausimų, žinoma, kad bus mūsų prioritetai. Ta prasme, tikrai atsidurs tarp 10 svarbiausių klausimų, nes žmonės dėl jų balsavo. Noriu pasakyti, kad tai yra labai rimti klausimai ir rimtos reformos, liečiančios daugybę žmonių. <...> Tai yra svarbūs klausimai, tačiau ne vieninteliai“.
Ir kas dabar? Ogi tai, kad partnerystės įteisinimo klausimas Seime nepriklauso ir nepriklausys vien nuo Laisvės partijos. Tai, ko bandžiau paklausti A. Armonaitės, – ar ji sugebės suburti pakankamai sąjungininkų pasiekti savo tikslą. Pabandykime paprojektuoti, pasitelkdami paprastus faktus.
Iš šešių į Seimą patekusių partijų pusė savo programose kalba apie partnerystės įteisinimą. Tai geras ženklas. Be Laisvės partijos, tokį tikslą deklaruoja ir Liberalų sąjūdis bei Lietuvos socialdemokratų partija.
Likę trys laimėtojai – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga bei Darbo partija – savo programose net neužsimena apie tokią ar panašias galimybes. Dar daugiau – šios partijos, išskyrus konservatorius, griežtai pasisako prieš tos pačios lyties asmenų partnerystę. O tai net labai blogas ženklas.
Ir štai po netrukus pasibaigsiančių Seimo rinkimų seks pats subtiliausias ir labiausiai įtemptas procesas – valdančiosios koalicijos sudarymas. Galime vadovautis hipotetiniu ir visai realiu scenarijumi, kad po rinkimų dešiniųjų jėgų koaliciją formuos konservatoriai kartu su dviem liberalų partijomis.
Faktas, kad, konservatoriams norint prisivilioti liberalus teks raitytis ir savo vertybes perminkyti lyg plastiliną, juk Laisvės partija jau dabar suokia, kaip mielai dirbtų opozicijoje. Bet juk žinome, kad diskotekoje populiariausia ta panelė, kuri „laužosi“, todėl laikykime tai strateginiu Laisvės partijos manevru.
Ir galbūt būtent civilinė partnerystė gali būti tuo klausimu, kur konservatoriai nusileis, kad sutelktų jėgas kartu su liberaliomis partijomis ketverius metus valdyti Lietuvą. Juk pati Ingrida Šimonytė dar prezidento rinkimų kampanijos metu tvirtino, jog palaikytų partnerystės įteisinimą – tiek vienos, tiek skirtingų lyčių asmenims. Tą ji kartoja ir dabar, būdama konservatorių kandidate į premjerus.
Visgi svarbu tai, kad I. Šimonytė taip pat sako, kad partnerystės įteisinimas nėra pirmos svarbos klausimas ir ji pati nesiūlys jo įtraukti į Vyriausybės programą. Tai dar vienas blogas ženklas Laisvės partijai.
Faktas, kad abi liberalios jėgos rengs įstatymo projektus dėl civilinės partnerystės nepaisant to, ar valdys, ar tik stebės valdymą iš šalies. Tik pastaruoju atveju, dirbant opozicijoje, projektas iškart pasmerktas myriop.
Būtent taip nutiko 2017 m. šios kadencijos Seimui bandant įteisinti šį jautrų klausimą. Tąkart Liberalų sąjūdžio iniciatyva įteisinti partnerystę visoms, kartu ir tos pačios lyties, poroms suklupo dar ant pirmojo laiptelio, mat sulaukė tik 29 palaikymo balsų.
Analogiškas Seimo narių siūlymas nesulaukė palaikymo nei 2015 m., nei 2011 m. ir t. t.
O net jei partijoms ir pavyktų susitarti dėl koalicijos ir įtraukti šį klausimą tarp prioritetų, bėda ta, kad ne visi darbai, kurie nugula Vyriausybės programoje, būna įgyvendinti.
Darbas koalicijoje yra paprasčiausia matematika. Tokiems visuomenę audrinantiems projektams, kaip partnerystės įteisinimas, projekto iniciatoriai turi būti užsitikrinę daugumą. Trapią, bet daugumą, hipotetinei dešiniajai koalicijai garantuotų 71 Seimo narys.
Po pirmojo turo ši dar neegzistuojanti sąjunga užsitikrino 37 mandatus, dar 18 beveik užtikrintai iškovos vienmandatėse, kuriose susigrums tik šių trijų partijų atstovai. Mandatų skaičius šoktels iki 55.
Geriausiu atveju po antrojo turo dešinieji Seime gali užsitikrinti 93 mandatus, tačiau tai mažai tikėtina. Bet kokiu atveju, dešiniųjų koalicija Seime turėtų nuo 55 iki 93 mandatų.
Bet konservatoriai, paklausti apie civilinę partnerystę, sako neturintys vieningos nuomonės ir gerbiantys „kolegų nuomonę vertybiniais klausimais balsuoti skirtingai“. Ir, taip, žinome, kad konservatorių gretose yra liberalesnių politikų. Bet taip pat – ir itin konservatyvių. Tarp jų – ir Paulius Saudargas, ir Laurynas Kasčiūnas, kurie abu pateko į Seimą.
Pastarasis 2017 m. aršiai kritikavo Seime svarstytą jau minėtą liberalų siūlymą įteisinti civilinę partnerystę, vadindamas jį šeimos politikos pakaitalu. Tuo metu jo bendrapartietis Seimo narys Mykolas Majauskas projektą palaikė...
Akivaizdu, kad konservatorių gretose šiuo klausimu nuomonės išsiskiria kardinaliai. Lieka esminis klausimas – ar liberaliai mąstančių konservatorių balsų užteks, norint priimti metų metus vilkinamą projektą? Belieka tikėtis, kad populiarumas jiems bus mažiau svarbus nei didelei daliai visuomenės (juk partnerystė apima ne tik homoseksualias poras) aktuali problema.
Iš tiesų, juk galėtume eiti lažybų, ar 13-asis Seimas bus tas, kuris pagaliau ryšis įteisinti homoseksualių asmenų partnerystę. Tai būtų lažybos, kurias pralaimėčiau su malonumu.
Autoriaus komentaras yra autoriaus nuomonė, nebūtinai atspindinti redakcijos nuomonę.
