Italai ir ispanai su koronaviruso pandemija gyvena ir kovoja jau kone du mėnesius. Lietuvoje epidemija atsilieka maždaug 20 dienų. Ispanijoje užsikrėtusiųjų – 150 tūkstančių. Lietuvoje – apie tūkstantį. Skaičiuojant milijonui gyventojų, Ispanijoje susirgusiųjų yra per 3000, Lietuvoje – dešimt kartų mažiau. Mirčių – net 40 kartų mažiau. O ir testų, tenkančių milijonui gyventojų, skaičiumi Ispaniją jau lenkiame kone dukart.
Dar neseniai prognozuota, kad šiomis dienomis Lietuvoje jau turėtų būti maždaug 2000 sergančiųjų koronavirusu, tačiau, laimė, skaičius perpus mažesnis. Akivaizdu, kad mokslininkų prognozės, paremtos vienų valstybių patirtimi, nebūtinai tinka kitoms šalims. Bent kol kas panašu, kad Vidurio ar Rytų Europai virusas nesmogė tokia jėga, kaip pietiečiams. Viena vertus, Pietų Europa turėjo mažiau laiko pasirengti, nes virusas iš Kinijos pirmiausia atkeliavo į Italiją.
Tačiau mokslininkai jau bando užčiuopti ir kitų priežasčių, kodėl infekcija įvairiose šalyse plinta nevienodai. Ir akiratyje čia atsidūrė… skiepas, jau kone visą amžių įprastas Rytų šalyse, tačiau nebūtinai naudojamas Vakaruose. Tai – vakcina nuo tuberkuliozės. Kaip žinoma, Baltijos šalyje, Lenkijoje ir kitur Vidurio Europoje nuo tuberkuliozės skiepijami visi be išimties naujagimiai.
Italijoje vakcinuojami tik rizikos grupėje esantys asmenys, o Ispanijoje ar Prancūzijoje specialių skiepijimo nuo šios plaučių ligos programų išvis nėra. Užtat skiepijami ispanų kaimynai portugalai, o čia, įdomu, ir Covid-19 serga net tris kartus mažiau žmonių, skaičiuojant milijonui gyventojų. Pastebėta, kad net ir buvusios Rytų Vokietijos teritorijoje koronavirusu serga mažiau žmonių nei vakarinėje dalyje. Sutapimai verti dėmesio, tačiau, pasak Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro vadovo Sauliaus Čaplinsko, išvadas daryti būtų ankstoka.
„Čia yra ekologinė analizė. Ekologinėse analizėse koreliacija nebūtinai reiškia priežastinį ryšį. Panašiai, kaip skiepų šalutinis poveikis – kas atsitiko po to, nebūtinai visada atsitinka dėl to“, – sako centro vadovas Saulius Čaplinskas.
Kaip aiškina S. Čaplinskas, minimos vakcinos paskirtis yra mažiau išsivysčiusiose šalyse apsaugoti kūdikius nuo žaibinės tuberkuliozės. Tačiau vaikui užaugus poveikio ji nebeturi:
„Kaip žinom, paskui ji neapsaugo suaugusiųjų. Konkrečiai Lietuvoje sergamumas, ypač atsparia vaistams tuberkulioze, yra pats didžiausias ES. Taigi galima tokia situacija, kad tose šalyse, kur vykdoma vakcinacija, yra daug mažiau atliekama tyrimų dėl Covid-19 infekcijos.“
Taigi, pasak S. Čaplinsko, mažesnio oficialaus ligos paplitimo mūsų regione priežastis galimai slypi visai ne tuberkuliozės vakcinoje ar jos sudėtyje. O tame, kad Lietuva ir kitos šalys nuo pat pradžių tyrė labai mažai savo piliečių, todėl paprasčiausiai nežinome tikrojo užsikrėtusių masto. Ypač žinant, kad sergančiųjų gali būti net 10 kartų daugiau nei skelbia oficiali statistika, o dalis žmonių virusą platina nė nejausdami simptomų:
„Australija ar Nyderlandai net bando, ar gali vakcina turėti teigiamą poveikį Covid infekcijos išsivystymui. Rezultatų dar reikia palaukti, tačiau aš prognozuočiau, kad kažin ar tai pasiteisins.“
Kodėl visgi skirtingose šalyse Covid-19 plinta skirtingu tempu, priežasčių randama ir kitų. Akivaizdu, kad daug lemia gyventojų tankis bei jų judėjimo šalies viduje įpročiai, netgi tradicijos šeimai rinktis sekmadieninių pietų, drausmė laikantis saviizoliacijos ir karantino taisyklių. Tačiau svarbus ir vienas psichologinis momentas. Panašu, kad pietų europiečiams šį kartą koją kiša ir tai, kas įprastai laikoma privalumu ir net ilgina gyvenimo trukmę – tai polinkis į artimą kontaktą.
„Mums tai, ko gero, išsigelbėjimas trumpame laikotarpyje. Tenka pripažinti. Skaičiai kalba už save“, – pasakoja psichiatras Linas Slušnys.
Vien apsikabinimų skaičiumi pietiečiai šiauriečius lenkia net tris kartus ar net dar daugiau:
„Prancūzija, Italija net iki 9 kartų kontaktai per dieną vidutiniškai. Čia įeina ir vaikai, ir suaugę, visi. Šiauriečiai tikrai turi daug mažiau. Iki 3 kai kur, net du.“
O juk toks artimas kontaktas – puikiausia terpė plisti bet kokio plauko virusams. Taip išeina, kad ir iškęsti patį karantiną šiauriečiams gali būti lengviau nei temperamentingiems Pietų Europos gyventojams.
„Karantino laikotarpiu tai nėra tokia drama, kad mes nesimatom vieni su kitais. Mažesnė drama. Mes nebėgiojam. Mus gelbsti. Ne visus, bet padeda ir mūsų tėvams, vyresnio amžiaus žmonėms, ir mums patiems“, – teigia L. Slušnys.
Žinoma, specialistai ragina žmones jokiu būdu neatleisti vadžių ir griežtai laikytis karantino taisyklių. Viruso protrūkis dar nė nepasiekė piko, o ar infekcija bus suvaldyta, pirmiausia priklauso nuo visų mūsų sąmoningumo.
