Portalas tv3.lt domėjosi, kokios žmonių dingimo priežastys dažniausios, kokios tendencijos vyrauja ir kokie pranešimai patenka į žiniasklaidą.
Kas turi teisę būti dingusiu
Kad ir kaip skambėtų neįtikėtinai, dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė Natalja Kurčinskaja primena, kad suaugę žmonės gali nenorėti matytis ar bendrauti su artimaisiais, juk tokį pasirinkimą turi kiekvienas žmogus. Tačiau ne visi nori tai pripažinti ir kreipiasi į tarnybas. Anaiptol, tokių dingimų nėra dauguma.
„Žmonių dingimo priežastys būna labai įvairios. Dalis žmonių tiesiog nesusisiekia su artimaisiais išvažiavę į užsienį. Būna atvejų, kad šeimoje yra problemų ir žmonės nebenori turėti reikalų su savo tėvais ar artimaisiais. Jie nėra dingę, bet artimieji ieško, praneša policijai. Jeigu kitos šalies policija jį randa, bet jis nenori, kad artimieji žinotų, kur jis, tai policija neturi teisės pranešti artimiesiems, tik pasakys, kad jam viskas gerai jis gyvas ir sveikas. Suaugęs žmogus turi tokia teisę būti dingęs.
Be abejo, gali būti ir tokios asmens dingimo priežastys, kaip nelaimingi atsitikimai ar žmogus galėjo tapti nusikaltimo auką. 2015 metų oficialiais duomenimis Lietuvoje paskelbtų paieškų – užregistruotų registre net 3241 iš jų – 2048 nepilnamečiai, kurie sudaro virš 60 proc. visų dingusių žmonių.
Vaikai dažnai bėga iš globos namų ar savo šeimos. Dažniausiai bėgliukai būna surandami arba patys grįžta ir vėl bėga. Vaikai bėga ne pas kažką, bet nuo kažko. Jeigu šeimoje ar globos namuose yra problemų, jie bėga. Vasarą bėga dažniau, nes daugiau galimybių pramogauti.
Aišku, prekeiviai žmonėmis žino, kad lengviau privilioti tuos vaikus, kurie augo globos namuose ar asocialiose šeimose. Tokie vaikai dažnai tampa prekybos žmonėmis aukomis - yra verčiami vagiliauti ar elgetauti arba išnaudojami seksualiai.
Nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. į karštąją liniją dėl dingusių vaikų buvo kreiptasi 1748 kartus“, – atskleidė N. Kurčinskaja.
Be abejo, sunku įsivaizduoti situaciją ir būseną, kuomet reikia ieškoti savo artimo. Būtent tam, kad nepasimesti ir nepadaryti klaidų, siūloma kreiptis į tarnybas pagalbos.
Šokiruojanti statistika – nesutampa?
Lyginant policijos atstovo nurodytą informaciją su matomais skaičiais grafike, kyla klausimas, kodėl toks milžiniškas skirtumas tarp jų. Tai portalui tv3.lt atskleidė Bendrojo pagalbos centro (BPC) atstovė Vilma Juozevičiūtė. Šokiruojantis pranešimų skaičius įrodo, kad BPC dirba su pirmine informacija, kuri dažnai net nepasitvirtina. Todėl apdoroti tokį kiekį informacijos ir patikrinti jos teisingumą – nėra taip paprasta kaip atrodo. Ne visi skambina, kurie iš tiesų yra patekę į bėdą.
„BPC pagrindinės funkcijos – atsakyti į pagalbos skambučius, priimti pagalbos prašymus ir apie pagalbos poreikį informuoti atitinkamas pagalbos tarnybas. Mes nevykdome dingusių žmonių paieškos, neanalizuojame dingimo priežasčių ir neužsiimame dingimų prevencija. Tiksliausią statistiką ir informaciją šiuo atveju gali pateikti Lietuvos policija.
Bendrasis pagalbos centras visus gautus pranešimus apie dingusius asmenis perduoda Lietuvos policijai. Statistika gali nesutapti dėl įvairių priežasčių. Mums pranešama apie mieste pasimetusius vaikus, kurie atrandami po poros valandų, apie iš globos namų be leidimo pasišalinusius paauglius, kurie „pagastroliavę“ grįžta, apie miške pasiklydusius grybautojus ir uogautojus, taip pat gali būti melagingų ar klaidingų pranešimų, kurie neatsiduria tarp policijos vykdomų paieškų.
Jei jau vykdoma rimta paieška, reikia dingusiojo nuotraukos, kitų duomenų, todėl dingusio asmens artimieji turi tiesiogiai kontaktuoti su policija. Be to, į mūsų statistiką dar įtraukti žmonių pranešimai, kuriuos mes gauname iš žmonių, pastebėjusių galimai ieškomą asmenį ir skambinančių numeriu 112. Tokiu atveju skaičiai taip pat gali skirtis“, – nurodė BPC atstovė.
Rimtų dingimo atvejų nedaug
Su jau įvardytomis dažniausiomis žmonių dingimo priežastimis sutinka ir policijos departamento Komunikacijos skyriaus vedėjo Ramūnas Matonis. Jo teigimu, BPC ir policijos statistika skiriasi todėl, kad pasitvirtina ne visi pranešimai.
„Per metus yra ieškoma apie 2-3 tūkst. žmonių. Pavyzdžiui, šiemet per aštuonis mėnesius buvo 1979 paieškos, policijos duomenimis. Pas mus toks įdomus skaičiavimas yra, nes nutrauktų paieškos atvejų yra 2197.
Taip yra todėl, kad paieškos persikelia iš kitų metų. Nes kai metai baigiasi ir turime dar 100 nerastų ir jeigu randamas sausio 1-ą, tai jis jau patenka į kitų metų statistiką.
Tikrai galima sakyti, kad dingimo priežastys priklauso nuo metų laiko. Vasarą ir rudenį dažniausiai dingsta išėję kur nors grybauti ar uogauti žmonės.
Žiūrint apskritai, visų sezonų metu, nepilnamečiai asmenys dažniausiai bėga iš įvairių globos institucijų. Ir labai dažnai bėga iš ten po kelis kartus. Turim atvejų kai po 10 ir 15 kartų būna bėgę tie patys asmenys. Bet tie pabėgimai tokie, kad vieną dieną pabėga, o kitą – jau surandamas.
Tokiu atveju paieška jau nebūna skelbiama, jeigu atsiranda greitai.
Taip pat nemažai nepilnamečių išeina iš namų susipykę su tėvais, norėdami pagąsdinti ar kažką įrodyti, nueina pas draugus pernakvoti, ar dažnai surandami kompiuterinių žaidimų salonuose, vaikai nepilnamečiai. Čia daugiau dėl asmeninių santykių šeimose. Tada yra dalis tokių, kurie išvyksta į užsienį ir nepasako savo artimiesiems. Arba pasako, bet artimieji vis tiek kreipiasi, kad jis yra dingęs ir ieško jo“, – teigė R. Matonis.
Bendrojo pagalbos centro duomenimis, šventinį savaitgalį – gruodžio 24-26 dienomis gauti 75 pranešimai dėl dingusių žmonų.
„Sunku net išskirti tas šventes, spėčiau, kad padauginę alkoholio žmonės pasiklysta arba neatsimena, kur išėjo.
Pagrobiamų ir išvežamų žmonių, nėra daug, jeigu žiūrėti į ikiteisminius tyrimus, tai galima ant rankų pirštų suskaičiuoti“, – tvirtino policijos atstovas.
Nesunku suskaičiuoti ir pamatyti, kad tikrai ne visos paieškos yra nušviečiamos žiniasklaidoje. Kaip atsirenkama, ką skelbti ir ką ne, pasirodo, nusprendžia policijos pareigūnai.
„Ką siųsti, sprendžia tyrėjas, kuris tą bylą tiria. Jeigu mato, kad reikalinga kažkokia visuomenės parama arba neturi patys žinių, neranda.
Be to, svarbu gauti artimųjų sutikimą. Nes dažnai artimieji net nenori, kad būtų viešai skelbiama ir jie nesutinka. Bet vis tiek sprendimą priima tyrėjas. Kadangi jis įvertina turimą informaciją, medžiagą ir aplinkybes.
Kartais viešas informacijos paskelbimas gali ir pakenkti. Ypač, jeigu tas asmuo specialiai pabėgo ir nenori grįžti. Tai paskelbus, kad jis yra ieškomas, jis gali dar giliau pasislėpti. Tai kartais taktiškai neapsimoka viešai skelbti, nes tai nenaudinga ir sunkiau surasti.
Pavyzdžiui, paauglys susipyko su tėvais ir pabėgo, o mes turim duomenų, kad jo telefonas yra įjungtas ir galbūt žinoma, kad jis yra gyvas sveikas.
O mums tas paskelbimas viešai gali gal tik pasunkinti slenkstį ir tas suradimo galimybes. Tai jau geriau mes tyliai ramiai atliekam kažkokius veiksmus ir tyliai jį surandame. Kartais ir toks sprendimas būna. Kiekvienu atveju būna skirtingai. Jauni žmonės pabėgimą ar slapstymąsi labiau kaip protesto formą renkasi“, – teigė R. Matonis.
Nors dalis žmonių svarsto, iš kur tiek daug pranešimų apie dingusius asmenis viešojoje erdvėje, paaiškėja, kad tai maža dalis statistikos. Juolab, sąmoningi žmonių slapstymaisi užgožia tikruosius atvejus, kai gresia pavojus ir reikalinga pagalba.
