Liepos 17-ąją, Pasaulio lietuvių vienybės dieną, iš Vilniaus geležinkelio stoties pajudės traukinys su 16 kilniai misijai pasiryžusių jaunų žmonių. Jų tikslas – Rusijos Federacijos Krasnojarsko kraštas, misija – čia daugiau nei pusę amžiaus niekieno nelankytų ir sparčiai nuo žemės paviršiaus be pėdsako nykstančių lietuvių kapinaičių, čia tebegyvenančių tautiečių paieška.
Šiemet „Misija Sibiras’14“ ekspedicijos išlydėtuvės turėtų tapti vienu pagrindinių Pasaulio lietuvių vienybės dienos renginių.
„Jau ne pirmus metus kilniam žygdarbiui pasiryžusi jaunimo ekspedicija savojo tikslo link išvyksta Pasaulio lietuvių vienybės dieną. Lygiai dvi savaites lankydami lietuvių tremties ir kalinimo vietas šio projekto dalyviai tampa jungiamąja grandimi tiek tarp skirtingų kartų, tiek ir tarp atšiauriausiuose pasaulio kampeliuose gyvenančių lietuvių bei jų gimtinės. Šių metų ekspedicijos komandai patikėtos itin atsakingos ir nemažai jėgų pareikalausiančios užduotys, tačiau neabejojame, kad šie jauni žmonės pajėgs jas išpildyti“, - pastebi projekto „Misija Sibiras“ vadovas Ignas Rusilas.
Iš Vilniaus geležinkelio stoties išvykstančius ekspedicijos dalyvius palydės pirmasis po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos vadovas prof. Vytautas Landsbergis, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kultūros ministras Šarūnas Birutis, projekto partneriai, globėjai, draugai, ankstesnių projekto jaunimo ekspedicijų dalyviai. Renginio pradžia – 16 val., traukinys Rusijos Federacijos link išvyksta 16:55 val.
Pasak ekspedicijos „Misija Sibiras‘14“ vadovo Arnoldo Foko, per artimiausias dvi savaites tikimasi atrasti ir įamžinti iki 8 lietuvių tremtinių kapinaičių. Maršrutas drieksis Krasnojarsko srityje, Jeniseisko bei Kazačinskoje rajonuose. Gyvenvietės, kurias turėtų aplankyti jaunimo ekspedicija, išsidėsčiusios greta vienos didžiausių Sibiro upių – Jenisiejaus, 200-400 km ruože nuo Krasnojarsko miesto: Zyrianka, Jeniseiskas, Strelka, Savino, Zacharovka, Momotovo, Piskunovka, Lesosibiras. Šiose gyvenvietėse ekspedicijos dalyviai taip pat turėtų sutikti ir čia tebegyvenančių lietuvių.
Krasnojarską šiuo metu alina karščiai, kuriuos bet kurią akimirką gali pakeisti liūtys. Dalis kapinių išlikusios atokiau nuo gyvenviečių, taigoje, į kurią keliasdešimt kilometrų teks brautis pėsčiomis, o iššūkiu taip pat neabejotinai taps ir vieną didžiausių Sibiro upių apjuosęs uodų sezono pikas.
„Šis darbas yra milžiniškas ir neišsenkantis - sutvarkyti ir tuo pačiu išsaugoti išlikusias lietuviškas kapines bei susitikti su vyresniosios kartos lietuviais, kurie patyrė trėmimus. Laikui bėgant nyksta senieji kaimai, o tai pat po truputį išmiršta nepriklausomoje Lietuvoje gimę ir trėmimus patyrę Sibire gyvenantys tremtiniai. Ekspedicijos dalyviai stengiasi užfiksuoti jų prisiminimus, nes greitai neliks šios gyvos istoriją jungiančios grandies“, - teigia beveik kasmet lietuvių tremties ir kalinimo vietas Sibire lankantis A. Fokas.
Dar 1989 metais Krasnojarske gyveno maždaug 20 tūkst. lietuvių. Tačiau šiuo metu 2,3 mln. kv. km aprėpiančiame Krasnojarsko krašte jų likę vos keletas tūkstančių. Pirmieji masiniai trėmimai į šį kraštą iš Lietuvos prasidėjo 1941 metais, o 1948-aisiais vienu metu į Krasnojarską atitremta beveik 21 tūkst. lietuvių. Tuomet „Misija Sibiras’14” lankytinuose Jeniseisko ir Kazačinsko rajonuose apgyvendinta per 3 tūkst. tautiečių. Nepakėlę ypač sudėtingų gyvenimo sąlygų dalis jų amžinojo poilsio atgulė Sibiro žemėje.
Ekspedicijos dalyviai teigia nekantraujantys, kada jų galvose besisukančią begalę minčių apie netrukus prasidėsiančių ekspediciją pakeistų Lietuvos žmonių jiems patikėta atsakomybė ir galimybė prisidėti prie istorinės atminties išsaugojimo.
„Kadangi gyvenu toli, puikiai žinau, kas yra namų ilgesys, kaip sunku adaptuotis svetimoje aplinkoje, kaip trūksta net paprasčiausių dalykų, kaip ilgu savojo krašto, savų žmonių. Sunku net įsivaizduoti, ką jaučia žmogus, prievarta atskirtas nuo gimtų namų, šeimos, artimųjų, be galimybės sugrįžti, be teisės sužinoti, kas vyksta ten, ir kas laukia čia. Ryšys su namais, savu kraštu, itin svarbus, o taip pat ir be galo tvirtas. Tikiu, kad jokia tremtis negali jo nutraukti. O šis projektas – tik dar vienas būdas tai įrodyti. Įrodyti, kad esame vieningi, ir vieni kitiems svarbūs; kad tremtis gali tik fiziškai atskirti, bet negali išardyti vieningos tautos.“, - teigia Taline šiuo metu studijuojanti E. Želvytė.
„Misija Sibiras“ tai jau devintus metus labdaros ir paramos fondo „Jauniems“ organizuojamas jaunimo pilietiškumą bei patriotiškumą ugdantis projektas. Nuo jo vykdymo pradžios lietuvių tremties ir įkalinimo vietose Sibire jau apsilankė dvylika jaunimo ekspedicijų, sutvarkiusių apie 100 lietuviškų kapinių ir susitikusių su ten gyvenančiais lietuviais.
