Lietuvą sukrėtusi tragedija įvyko stotyje, kur tą dieną net neturėjo sustoti traukinys. Iki šiol šį įvykį gaubia neatsakyti klausimai ir skausmas.
Didžiausia geležinkelio avarija šalyje
1975 m. balandžio 4-oji buvo penktadienis, Atvelykis. Istorijos šaltiniai rašo, kad dyzelinis traukinys iš Vilniaus į Kauną išvažiavo jau po pietų – 16.30 val. Jis buvo pilnas žmonių, grįžtančių po darbų ir studentų po mokslų. Norintys važiuoti būtent tuo traukiniu, vos tilpo.
Pro Žaslius greitasis keleivinis traukinys turėjo pravažiuoti nesustodamas, čia jį turėjo praleisti krovininis traukinys, nukreiptas į šoninį kelią. Deja, 17 val. 35 min. keleivių pilnas traukinys rėžėsi į krovininį.
Pirmasis keleivinio traukinio vagonas trenkėsi į paskutinį krovininio traukinio vagoną-cisterną su benzinu, kuris užėmė dalį pagrindinio kelio juostos. Pasak liudininkų, cisternos galas buvo per daug išsikišęs iš šalutinio kelio. Traukiniams susidūrus, keleivinio traukinio vagonas apvirto ant šono.
Antrasis vagonas nuriedėjo nuo bėgių ir, apipiltas benzinu iš 60 tonų talpos prakirstos cisternos, užsidegė. Kaip rašoma šaltiniuose, ypač nukentėjo sintetinius drabužius vilkėję žmonės. Iš viso skelbiama, kad nukentėjo 80 žmonių. Liudininkų teigimu, sužeistieji ir patys ėjo į ligoninę, kitus vežė padėti sustoję žmonės.
Trečiasis vagonas įstrigo į cisterną su benzinu, jis sudegė visiškai, žuvo ir visi ten buvę keleiviai.
Tuo laiku oficialiai buvo skelbiama, kad avarijos metu 20 žmonių žuvo ir 80 buvo sužeista. Tačiau neoficialiai kalbama, kad aukų buvo kur kas daugiau. Tai savo liudijimais tvirtina ir įvykį matę žmonės. Iki mūsų dienų - tai didžiausia geležinkelio avarija Lietuvoje.
Nuslėpta žinia ir tragedijos mastas
Laikui negailestingai bėgant, mažėja ir šios katastrofos liudininkų. Prieš trejus metus, minint keturiasdešimtąsias tragedijos metines, buvo sukurtas dokumentinis filmas ne tik apie minėjimą, bet ir įamžinti liudininkų pasakojimai, prisiminimai.
Dokumentiniame filme matomi žmonės atvirai pasakojo labiausiai įstrigusias akimirkas ir tuometinės valdžios nutylėtas detales. Įvykiai įstrigo tiek suaugusių, tiek vaikų akyse.
Prisiminimais dalijosi buvęs Vievio klebonas: „Tik trečią dieną atvykau į tą vietą, mačiau vis dar rūkstančią žemę, skaudžius katastrofos padarinius. Apie skausmą daugiausiai girdėjau iš elektrėniškių, kurie ten padėjo, krovė sudegusius lavonus. Jie sakė, kad tie, kurie išgyveno antrąjį pasaulinį karą, nebuvo matę tokių baisybių kaip čia“, - pasakojo jis.
Pasak tragedijos liudininkų, žuvusiųjų skaičius 20 pasirinktas neatsitiktinai. Esą, tarybinė valdžia nenorėjo tarptautinio dėmesio ir tyrimo, o nurodžius, kad žuvo kur kas daugiau žmonių, to būtų neišvengta.
Šaltiniuose užfiksuota, kad į sudarytas darbo grupes keliuose Lietuvos miestuose, kur galėjo kreiptis artimųjų ieškantys žmonės, buvo gauta 106 kreipimaisi. Nemažiau pribloškė ir faktas, kad lavonų atpažinimas Vilniaus morge vyko vos keturias dienas, nors tarptautinė praktika po tokių įvykių yra kitokia.
Verta paminėti ir tai, kad apie įvykį žinia spaudoje pasirodė tik praėjus dviem dienoms, o faktas praneštas itin glaustai. Kaltais dėl šios tragedijos buvo pripažinti du žmonės. LTSR Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegija po dešimties dienų posėdžiavimo avarijos kaltininkais pripažino dispečerį ir kelio meistrą. Nors dispečeris savo kaltės nepripažino, buvo nuteistas 13 metų, o meistras – trejus metus kalėti.
Po metų laiko buvo pripažinta, kad įvyko techninė klaida.
Žuvo ir gelbėdami kitus
Šaltinių teigimu, ne vienas jaunas žmogus žuvo gelbėdamas kitus keleivius. Bene ryškiausiai visų minimas pavyzdys – iš Žaslių kilęs Arvydas Garnys, išgelbėjęs kelis vaikus ir pats žuvęs.
1991 m. rugpjūčio 31 d. Žaslių geležinkelio stotyje atidengtas ir pašventintas paminklas žuvusiems traukinio katastrofoje atminti. Esą, net jo atidengime žmonės kalbėjo apie kitas aukas, nepaminėtas ir neatpažintas aukas. Tačiau specialistai pripažino, kad vargu ar būtų pavykę ką nors pažinti, nes sudegė net metalas, o technologijų tinkamų tam nebuvo.
Traukinio katastrofa įvyko pro šalį ėjusių Žaslių medžio apdirbimo įmonės darbuotojų akyse. Jie matė, kaip buvo užkabinta benzino cisterna. Būtent dauguma darbininkų ir puolė į pagalbą.
Įamžino tikruosius liudininkų pasakojimus
Žaslių seniūnas Mindaugas Nasevičius dokumentiniame filme tikino norįs įamžinti ir ateities kartoms palikti žinią apie tikrąją tragediją.
Bronė M. pasakojo, kad išgirdusi baisų trenksmą ir iš sūnaus sužinojusi, kad užsidegė traukinys, puolė stoties link. „Pakeliui sutikau kaimynę, prie miško radom moterį apdegusią, ypač ranką, purtėsi visa ir prašė pagalbos. Aprengiau jai savo striukę. Toliau paėjom ir radom moterį su ranka ir koja apdegusia, tada kaimynę savo aprengė.
Greitoji atvažiavo, su neštuvais paėmė ir išsivežė jas. Kai atbėgom prie traukinio, mačiau, kaip iššoko Garnys su draugu, o viduje moteris stovėjo su vaiku, jie metė lagaminus ir iššoko ten ir kaip tik buvo liepsnų pliūpsnis, jie neišėjo“, - pasakojo moteris. Ji prisiminė ir mačiusi traukinio prispaustą nėščią moterį, tačiau pareigūnai nebeleido prieiti arčiau.
Kas dėjosi į darbą Žaslių ligoninėje, papasakojo tada skubiai iškviesta Alina M.
„Ligoninėje pilna buvo žmonių, klykiančių ir lakstančių. Buvo visos turimos priemonės suneštos. Pas mus buvo trys greitosios ir mes vežėm į Kauną sunkiausius ligonius. Kai pradėjom iš vakaro, tai baigėme tik ryte 10 val. Ir vežėm tik sunkiausius ligonius, su nutrauktomis galūnėmis, patyrusius trauminį šoką, ištiktus komos.
Nebuvo tada jau klyksmų, tik dejonės. Tas degančio žmogaus kvapas liko mano atminty, aš jį atskirčiau iš tūkstančio kvapų. Aš buvau tada 22 metų“, - prisiminė moteris.
Atminty įstrigo nėščia moteris
Liudininkai pasakojo matę mėtomus vaikus per langus, šokinėjančius žmones, bėgančius į visas puses lyg paklaikusius ir ieškančius kelio. Tačiau filme kalbinti visi lyg vienas prisiminė nėščią moterį, gulėjusią ant bėgių, kuriai buvo prispausta ranka.
Marijonas, buvęs valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspektorius pasakojo, kad žmonės klykė ir bėgo tarsi po bombardavimo. „Baisiausias vaizdas buvo tą moterį pamatyti prispaustą, ji buvo nėščia ir jos rankos niekaip negalėjom ištraukti“, - prisiminė vyras. Kol jis su pažįstamu išvažiavo priemonių moteriai išlaisvinti, už juos tą greičiau padarė kiti darbininkai. „Kiek domėjausi, ją nuvežė į ligoninę, ten amputavo ranką, bet ji liko gyva“, - prisiminė Marijonas.
Jis pasakojo, kaip vyko gesinimas, neturint tam specialios įrangos ir tinkamai apmokytų žmonių. „Gesinimo eigoje niekas nesitikėjo, kad vagonuose galėjo likti žmonių. Kai užgesino, į pavakarę, viršininkai pamatė kraupų vaizdą. Pasakojo pats viršininkas, pamatė realią situaciją, daugiausiai žmonių buvo trečiame vagone, stovėjusiame tiesiai prieš cisterną“, - sakė buvęs VPP inspektorius.
Stasys Z. pasakojo dalyvavęs pasveriant vagoną ir išvaduojant nėščią moterį. „Mes su rastais pasvėrėm vagoną ir jos ranką ištraukėm. O kiek lavonų buvo...
Atvažiavo vairuotojas iš kolūkio, jam pakrovė į mašinos galą, liepė niekam nestot ir vežt į Vilnių. Balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje, visus dalyvavusius gaisre nuvežė į rūmus Kaišiadoryse ir apdovanojo mus, Bačkonyse buvo vaišės ir tuo viskas baigėsi“, - prisiminė Stasys.
Tais laikais niekas nekalbėjo apie pagalbą šeimoms, sukrėstiems žmonėms, kuriems šie įvykiai metų metus stovėjo prieš akis. Taip žmonės ir liko gyventi su savo prisiminimais, o kiti su nežinia dėl taip ir neatsiradusių artimųjų.
