1948 metais Šiauliuose gimęs S. Renčys 1971 metais Vilniaus universitete baigė lituanistiką, o 1980 metais – aspirantūros studijas Visuomenės mokslų akademijoje Maskvoje.
Apsigynęs disertaciją ir įgijęs humanitarinių mokslų daktaro laipsnį, 1970–1974 metais jis dirbo Lietuvos rašytojų sąjungos literatūriniu konsultantu, 1991–1992 metais – leidybinės įmonės „Maratonas“ generalinio direktoriaus pavaduotoju, 1992 metais – „Fodio“ vyriausiuoju redaktoriumi.
Jis taip pat buvo MBA Verslo korpuso programos direktoriumi Lietuvoje, Baltijos vadybos fondo direktoriumi, Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo direktoriumi, Valstybinio studijų fondo direktoriumi, Europos mokslo fondo Valdančiosios tarybos nariu.
Velionis taip pat buvo Lietuvos santarvės fondo valdybos pirmininkas, Vilniaus „Rotary“ klubo narys, Lietuvos vadybos draugijos tarybos narys, Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijos valdybos narys.
Rašytojų sąjungos pranešime nurodoma, kad S. Repšys dalyvavo įvairiose tarptautinėse konferencijose, seminaruose Lietuvoje ir užsienyje, paskelbė daugiau kaip 200 publikacijų apie literatūrą bei kultūrą periodikoje, publikacijų apie vadybą ir ekonominį švietimą.
S. Renčys yra išleidęs kritikos straipsnių knygą „Ištikimybė žmogui“ (1979), monografiją „Tragedija: istorija ir nūdiena“ (1983), eilėraščių knygas: „Vilties bedugnė“ (1998), „Berniukų eilėraščiai“ (2004), „Mergaičių eilėraščiai“ (2010).
S. Renčys buvo apdovanotas Tarptautinio biografijų centro (Kembridžas, Anglija) įsteigtu Tarptautiniu ordinu už nuopelnus tarnaujant mokslui ir literatūrai, tais pačiais metais už jo pasiekimus Amerikos biografijų institutas (JAV) jam suteikė Metų žmogaus vardą. 2013 metais už santarvės puoselėjimą jis pelnė Lietuvos santarvės fondo įsteigtą Auksinį santarvės medalį „Pro augenda concordia“.
