Naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį po ilgos ligos mirė vienintelis garsiojo generolo Jono Žemaičio sūnus Laimutis Žemaitis.
Jo gyvenimo istorija – tarsi kino filmas ir dramatiškas romanas. L. Žemaitis ilgai buvo slapstomas, gyveno svetima pavarde, daug metų nežinojo tikrosios savo šeimos istorijos.
„Tai buvo gyvybingas žmogus, daug ką prisiminė, labai norėjo bendrauti, tačiau sunkiai galėjo tai padaryti. Dėl Parkinsono ligos jo kalba buvo sukaustyta, nerišli“, – ketvirtadienį Alfa.lt sakė pastaruosius metus L. Žemaitį nuolat lankęs eksparlamentaras Algimantas Sėjūnas.
Pakeitė pavardę
1941 m. gimęs L. Žemaitis su tėvais gyveno labai trumpai. 1945-iasiais į mišką kovoti už Lietuvos laisvę išėjo jo tėvas J. Žemaitis. Po metų mirė mama.
Vaiku rūpinosi mokytoja Ona Liubinavičienė-Žiaunytė, tuo metu gyvenusi Kaune. Teigiama, kad kartais miške kariavusiam tėvui kartais pavykdavo aplankyti sūnų Tauragės apskrityje, Batakiuose, kur gyveno O. Liubinavičienės tėvai. Tačiau veikiai susitikimai baigėsi, nes NKVD Batakiuose apgyvendino savo agentę, tikėdamiesi per sūnų susekti tėvą.
Laimutis su globėja apsigyveno Šiauliuose. Čia jis jau buvo nebe L. Žemaitis, o L. Liubinavičius. Vėliau vaiką globojo iš tremties grįžusi J. Žemaičio sesuo.
Valdžia nuolat sekė
Pasak istorikės Dalios Kuodytės, sovietmečiu generolo sūnus nežinojo tikrosios savo kilmės. „Galbūt žinojo, kad tėvas buvo partizanas, sušaudytas, bet nežinojo visos istorijos. Tik po 1990 metų jis sužinojo tiesą, o vėliau susigrąžino ir savo pavardę“, – teigė ji.
Pirmoji apie J. Žemaičio bylą, sudarytą KGB, į rankas paėmė L. Žemaičio žmona Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė. Ji ir atskleidė vyrui daug tėvo gyvenimo istorijos aplinkybių.
L. Žemaičio sovietų valdžia nepersekiojo, netrėmė, tačiau, anot D. Kuodytės, jis buvo nuolat stebimas. Politechnikos institute įgijęs statybos inžinieriaus specialybę vyras visą laiką gyveno Šiauliuose, dirbo Projektavimo institute.
„Sovietmečiu jis gyveno ramiai, nebuvo disidentas“, – pasakojo D. Kuodytė.
Pastaruoju metu sunkiai sergančiu L. Žemaičiu rūpinosi Krašto apsaugos ministerija.
Vietoj sūnaus – nuotrauka su pionierišku kaklaraiščiu
Kaip Alfa.lt pasakojo D. Kuodytė, prieš mirtį 1954 m. J. Žemaitis prašė jam parodyti sūnų. NKVD pareigūnai jam pateikė sūnaus nuotrauką. Joje Laimutis buvo su pionierišku kaklaraiščiu – sovietų valdžia visais įmanomai būdais siekė palaužti ginkluoto pasipriešinimo lyderį.
J. Žemaitį čekistai sugavo 1953 m. gegužę, padedant buvusiam bendražygiui. Partizanų vado sulaikymo operacija derinta su pačiu SSRS NKVD vadovu Lavrentijumi Berija. Maskva tikėjosi, kad su J. Žemaičio pagalba bus galima sunaikinti visą Lietuvos partizaninį pogrindį.
1953 metų birželį Lietuvos partizaną net specialiu lėktuvu skraidintas į Maskvą, kur jį tardė L. Berija.
1954 m. J. Žemaitis su kitais partizanais nuteistas mirties bausme ir tų pačių metų lapkričio 26 d. buvo sušaudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje.
„Vienareikšmiškai reikia pasakyti, kad tai buvo Lietuvos karininkas, kuris pirmiausia iki galo tęsėjo priesaiką. Tai – žmogus, kuris ne tik sugebėjo suvienyti visas partizanų pajėgas, bet ir nebijojo prisiimti atsakomybės, kūrė visus Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio dokumentus, - Alfa.lt sakė D. Kuodytė. – Jo pervertinti negalima. Tai viena ryškiausių arba ryškiausia figūra pokario pasipriešinimo judėjime.“
Jūratė Skėrytė
