Valentinas Spurga gimė 1929 m. balandžio 25 d. pasiturinčio ūkininko Petro Spurgos šeimoje. Pradėjo mokslus Šakių pradinėje, o vėliau tęsė – Šakių „Žiburio“ gimnazijoje, gana sudėtingu laikmečiu.
1940 metų vasarą Lietuvą aptemdė sovietiniai tankai, visu sunkumu prislėgę lietuvio dvasią, ir liūdnas tais metais buvo rugsėjis, nes, susirinkus į gimnaziją, pasigesta savo mylimiausių mokytojų, įsivyravo baimė, įtarumas.
Mokytojams buvo prikaišiojama, kad lanko bažnyčioje pamaldas. Buvo Įvestas rusų kalbos mokymas, jau nebedėstoma tikyba, o 1941 metų birželį prasidėjo žmonių trėmimai.
Pasak I.Augustaitienės prisiminimų: “galvoje netilpo mintis: kaip gali nekaltą žmogų suimti ir išvežti nežinia kur?
Todėl hitlerinę armiją sutikome su džiaugsmu”. Kaune vykęs Lietuvos išsivadavimo sukilimas turėjo atgarsių ir Šakių gimnazijoje, tačiau džiaugsmas ėmė vėsti, kai moksleiviai suprato, kad vienus okupantus pakeitė kiti.
Šie okupacijos metai gimnazijai buvo sunkūs. Dažnai užgesdavo elektra, trūkdavo žibalo, ne visada mokiniai paruošdavo pamokas.
Pamokoms ruošti buvo skirta klasė, vadinama “Židinys”, kur budėdavo mokytojas. 1943 metais buvo paskelbtas vyrų ėmimas į vermachtą, todėl jaunesni mokytojai ir vyresnių klasių mokiniai apie porą mėnesių nesirodė mokykloje, slapstėsi. 1944 m. vasarą karo frontas daugiau kaip du mėnesius sustojo prie Šakių.
Sudegė gimnazijos rūmai: turtinga biblioteka, fizikos kabinetas, visos mokymo priemonės. Sudegė ir gimnazijai palikta profesoriaus J.Ereto biblioteka. Artėjant frontui, dalis gimnazijos mokytojų pasitraukė į Vakarus: K. ir P.Keblinskai, M. ir V.Liulevičiai, I.Tauteras, J.Jasiūnas, J.Rudvalis, V.Vakauzas, O.Eretienė. Po karo, 1946 m., V. Spurga pasirinko pedagogo kelią.
Metus dirbo Šakių rajono Švediškių pradinėje mokykloje, o nuo 1947 m. – Šakių rajono Sintautų progimnazijos mokytoju. 1949 m. įstojo į Vilniaus pedagoginio instituto Istorijos fakultetą, kuriam tuo metu vadovavo Jonas Laužikas, o pagrindines disciplinas dėstė Rokas Varakauskas, Albinas Griška, Abelis Stražas, Ana Aleksandrova, A. Burokas, Leonas Bičkauskas-Gentvila ir kt.
Valentinas Spurga baigė institutą su pagyrimu baigė 1953 m. Po studijų vienerius metus dirbo Šiaulių pedagoginiame institute dėstytoju, o nuo 1954 m. buvo paskirtas Marijampolės II-sios vidurinės mokyklos mokymo dalies vedėju. 1956 – 1977 m. dirbo Marijampolės Vinco Mykolaičio – Putino vidurinės mokyklos – internato direktoriumi.
Tai buvo ilgiausiai jo užimtos pareigos. Internate mokėsi vaikai iš keliolikos rajonų. Į šią mokyklą buvo priimami daugiausia našlaičiai, pusiau našlaičiai, vienišų motinų vaikai, atžalos iš daugiavaikių šeimų.
Mokiniai buvo aprūpinami nuo adatos iki palto, nuo maisto iki vietos bendrabutyje.
Šiame darbe V. Spurga pasižymėjo kaip gabus organizatorius ir kūrybingas pedagogas. Internatas tapo viena iš geriausių tokio pobūdžio mokyklų Lietuvoje. 1977 m. V. Spurga pakviečiamas užimti švietimo ministro pirmojo pavaduotojo pareigas. Tai nesutrukdė tęsti internate pradėtus mokslinius tyrimus.
Po metų (1978 m.) Vilniaus universiteto taryboje jis sėkmingai apgynė pedagogikos mokslų kandidato disertaciją “Pedagoginis vadovavimas aukštesniųjų klasių mokinių ištvermės saviauklai”. Vėliau, po 1992 m. nostrifikacijos, jis tapo edukologijos daktaru, o disertaciją pertvarkė į knygą „Pedagoginis vadovavimas mokinių saviauklai“.
1983 m. V. Spurga paskiriamas Lietuvos švietimo ministru. Šiose pareigose jis išdirbo iki 1988 m.
Dirbdamas ministerijoje didelį dėmesį skyrė gimtosios, t. y., lietuvių kalbos mokymui, jo pastangomis buvo pasiekta, kad lietuvių kalbos ir literatūros mokymas būtų padidintas dešimčia valandų, iki 79,5 val. V. Spurgos pastangomis Lietuvos mokyklose buvo įvestas dvylikos metų mokymas.
V. Spurgai teko nemažai ankstesnių švietimo ministrų neatliktų darbų palikimas, kurį tiksliau įvardyti kaip tęstiniai programiniai planai, užduotys.
Mąstantis, bent šiek tiek išmanantis apie švietimo reikalus ir be didelių aiškinimų supras, kad, sakykime, visuotinis vidurinis mokymas, kabinetinė sistema, mokymo planai, programos, gerosios patirties skleidimas, – tai nesibaigiantys rūpesčiai.
Tik jų tąsos sėkmė labai priklauso, kokius vienos ar kitos problemos pagrindus anksčiau dirbusieji sukūrė. Naujam šalies švietimo vadovui beliko įtvirtinti ir plėtoti, kas buvo pasiekta iki tol. Jis tai labai gerai suprato ir ragino mokytojus apgalvotai sistemingai telkti šeimą sau talkon.
Pirmiausiai skatino gerinti pedagoginį tėvų švietimą, ypač rūpintis kiekvieno šios tematikos užsiėmimo kokybe. Mokinių žingeidumui didinti apgalvotai panaudoti kiekvieną mokytojo pokalbį su mokiniu, jo tėvais. Ministro rūpesčiu buvo išleista apybraižų knyga apie Lietuvos mokytojus. Leidinio pradžioje pateikta Valentino Spurgos apžvalga „Apie mokytoją ir mokytojui“.
Knygoje taip pat ministerijos darbuotojų, mokslininkų, to meto aukštų funkcionierių rašiniai apie mūsų švietimo nūdienos problemas bei skvarbus žvilgsnis apie mokyklos nueitą kelią nuo ikikarinės Lietuvos laikų iki 1987 m. Tai vertingas indėlis į mūsų krašto mokyklos, švietimo istoriją. Nors Valentinas Spurga švietimo ministru dirbo neilgai, tik penkerius metus, tačiau šalies švietime Jis paliko ženklius pėdsakus.
Vėliau, (1988-2010), jis dirbo docentu Vilniaus pedagoginiame universitete, dėstė pedagogiką, pedagogikos istoriją. Studentų ir kolegų bendradarbių buvo ypač mėgiamas ir gerbiamas. V. Spurga išleido penkias monografijas (dvi iš jų nepriklausomoje Lietuvoje) ir atspausdino per 150 straipsnių mokslinėje spaudoje.
LEU Alumnų draugija nuoširdžiai užjaučia velionio šeimą, artimuosius, ir akademinę bendruomenę, bei visus, kam teko Jį pažinti, kam Jis buvo artimas ir brangus.
Ilsėkis Ramybėje Valentinai, tebūnie Tau Aukščiausiojo palaima ir atjauta.
***
Atsisveikinimas su Valentino Spurgos palaikais vyks Laidojimo paslaugų centre prie Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, 1oje salėje (Paco g. 4, Vilnius):
Spalio 14 d, penktadienį, nuo 9 val. iki 15 val.
Urna išnešama 15 val.
Šv. Mišios už Velionį aukojamos spalio 13 d., ketvirtadienį, 18:00 val., Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje.
