Prof. P.BIELSKIS
Pasirodė dramaturgo Gedimino Jankaus nauja drama „Kybartų aktai", tarsi atsidūsėjimas pavargusiai sielai. Tiek metų visokiais pavidalais pūstas antilietuviškumo burbulas subliuško, iškilo didelis ir doras žmogus, kuris savo talento jėga sugebėjo pasakyti kitą tiesą apie mūsų Prezidentą ir jo tragiškai baisų laiką, apie mūsų laiką, apie mus pačius. Pirmiausia sužavi G. Jankaus literatūriškai tvirtai sukalta kovojančio Prezidento idėja. Bolševikams trukdė intelektualus, teisingas, filosofuojantis ir protingas Prezidentas. Jis simbolizavo ir patrauklią Lietuvą, kurią Rusija stengėsi paneigti amžių amžiais ir ištrinti iš žemėlapio nuo Jekaterinos laikų. Neįprasta ir pjesės struktūra, paremta veržlumu. Ir dramaturginė idėja perkelti asmenybės dramatizmą iš siužetinio lygmens į vidinio konflikto, savianalizės plotmę yra skaidriai nauja ir patraukli. Vienas žmogus be kariuomenės, be apsaugos, be resursų, be žemės, iš visų pusių apsuptas dviejų agresyvių žmogėdriškų imperijų vis dar karštligiškai galvoja apie valstybę, apie galimus išsigelbėjimo būdus ar bent teisinį situacijos įvertinimą, juridinį okupacijos statusą. Asmenybės žūtbūtinumas arba kelio į neišvengiamą nužudymą pradžia. Analogiškas žūtbūtinumas Lietuvai pasikartojo partizaniniame kare - vienui vieni.Kai kur be reikalo klaidinama, kad pjesėje svarbiausia „dviejų iškilių asmenybių susitikimas". Istoriškai to nebuvo ir autorius išmintingai to vengia. Pagrindinis įvykis - valstybės griūtis. Prezidentas veikia apribotas laiko ir politinės situacijos. Tai diktuoja aukštą spektaklio ritmą, nervinė įtampa kaip mūšio lauke. Prezidentas retrospektyviai grįžta mintimis atgal, aptinka ir patikrina oponentų, konkrečiai Voldemaro, argumentus, konstruoja alternatyvas. Telefoninis ryšys sugrąžina į žemę, bet išsaugo anapusinę poetiką, kontaktas tik garsinis. Šokinėjimas iš žemiško ryšio su kariškiais į menamą minties diskusiją su Voldemaru sukuria dar didesnes prielaidas dramatizmui.