Vyriausybė yra numačiusi, kad susiejus socialines išmokas su minimaliu poreikių krepšeliu, žmogus galėtų kreiptis dėl paramos, kai jo mėnesinės pajamos nesiekia 238 eurų. Šiuo metu socialinė parama teikiama žmonėms, kurių pajamos nesiekia 102 eurų per mėnesį.
Oraus gyvenimo neužtikrins
J. Navickė sako, kad dar visai neseniai, apie 2008 metus, net minimali alga Lietuvoje neužtikrino minimalių žmogaus poreikių. Tuo metu suma, leidžianti kreiptis dėl paramos, nebuvo ir nėra paremta jokiais skaičiavimais ir tyrimais. Todėl susieti socialinės paramos skyrimą su minimaliu poreikių krepšeliu, anot J. Navickės, yra būtinas, progresyvus žingsnis. Esą šis dydis leis užtikrinti, kad socialinės apsaugos sistemoje būtų kuo mažiau politinės manipuliacijos ir kuo daugiau adekvatumo.
Mokslininkė pripažįsta, kad minimalus poreikių krepšelis neužtikrins oraus pragyvenimo, tačiau leis prasimaitinti. „Šis dydis jokiu būdu nerodo dydžio, kuris užtikrintų orų gyvenimą dirbantiems žmonėms arba pensininkams, kurie visą gyvenimą dirbo. Jie turėtų gyventi gerokai aukščiau už absoliučią skurdo ribą. Nei vienas mūsų visuomenės narys neturėtų gyventi žemiau tos ribos. Minimalių poreikių krepšelis garantuoja tik minimalių poreikių patenkinimą, o ne orų gyvenimą, kokį jį įsivaizduoja žmonės gyvenantys pagal vidutinius standartus“, – sako J. Navickė.
Ką garantuos minimalus poreikių krepšelis
Oficialiai skelbiama santykinė skurdo rizikos riba šiuo metu yra 259 eurai. Taigi net ir minimalių poreikių krepšeliui reikalingus 238 eurus gaunantis žmogus vis tiek faktiškai gyventų skurde.
J. Navickė aiškina, kad minimalių poreikių krepšelis apsaugotų žmones nuo dar baisesnės padėties – absoliutaus skurdo. Šis rodiklis šiuo metu siekia 102 eurus. Mažiau lėšų gaunantys žmonės yra valstybės remiami. Jie, anot mokslininkės, negali patenkinti net pagrindinių savo poreikių, išsimaitinti, įsigyti rūbų, susimokėti už būstą.
Mokslininkės apskaičiuotą minimalių poreikių krepšelį sudaro dvi dalys: 91,5 euro maistui ir 146,80 eurų kitoms reikmėms. Dietologai nustatė, kad už 91 eurą žmogus turėtų leisti sau įsigyti visų pilnavertei mitybai reikalingų produktų: grūdų, kruopų ir ankštinių kultūrų produktų, daržovių, vaisių ir uogų, mėsos, žuvies, pieno produktų, cukraus, margarino, aliejaus ir konditerijos.
Ne maisto reikmėms skiriamos išlaidos apskaičiuotos pagal mažesnes pajamas gaunančių namų ūkių vartojimo statistiką. Į pusantro šimto nesiekiančią sumą įeina rūbai ir avalynė, mokesčiai už būstą, vandenį, elektrą ir kitas komunalines paslaugas, išlaidos kasdienei būsto ir sveikatos priežiūrai, transportui.
Paklausta, ar žmogui turėtų likti pinigų švietimui, kultūrai ir pramogoms, J. Navickė sako, kad krepšelis iš principo atspindi minimaliausius poreikius. „Ta ne maisto dalis apskaičiuota ištyrus vartojimo rodiklius žmonių, kurie gyvena labai kukliai ir visoms reikmėms išleidžia minimalią sumą. Tie žmonės kultūrai, švietimui beveik neskiria lėšų. Gal renkasi nemokamus kultūros renginius ir panašiai. Tai yra tai, ką mums rodo statistiniai tyrimai, kaip gyvena žmonės. Tokių žmonių yra apie 11-14 procentų“, – sako mokslininkė.
Ieško būdo užtikrinti minimalias pajamas
Kol kas nėra nuspręsta, kaip bus užtikrinta, kad žmogus gautų minimalių poreikių krepšelį atitinkančias pajamas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija šiuo metu derina vizijas.
J. Navickė sako, kad yra du keliai. „Galima tiesiog didinti išmokas, tačiau tai būtų brangu. Būtų naivu tikėtis, kad staiga pinigų tam atsirastų. Kitas kelias – leisti žmonėms, paramos gavėjams, užsidirbti papildomų pajamų iš darbinės veiklos, nemažinant išmokų. Kitose valstybėse šis kelias išbandytas. Tuo metu Lietuvoje paramos gavėjams paskatos dirbti yra labai mažos. Nes uždirbant papildomą eurą tuo euru mažinama paramos išmoka. Taigi vienas iš būdų būtų leisti jiems papildomai užsidirbti. O tiems, kurie nedarbingi, valstybė turėtų užtikrinti, kad jų minimalūs poreikiai būtų patenkinti kitais būdais. Tai galima daryti ir per ne pinigines išmokas, paslaugas, kompensacijas“, – aiškina mokslininkė.