Apie tai, kad šiuolaikinės technologijos ir kintantis visuomenės požiūris į daugelį vykstančių dalykų, suvokimas apie juos daro įtaką įvairioms gyvenimo sritims, kalba daugybė tų sričių tyrėjų. Tai rodo, kad tyrėjai mato, jog vienokie ar kitokie pokyčiai vyksta, skirtumas tik tas, kad vertina juos nevienodai.
Štai Amerikos mokslininkai Johnas Seely Brownas ir Paulas Duguidas savo knygoje „The Social Life of Information“ gvildena įvairius su visuomene ir komunikacija ryšį turinčius klausimus, kuriuos kelti autorius verčia pačioje visuomenėje ir su ja stipriai susijusioje technologijų srityje vykstantys pokyčiai. Jie mato, kad vieni tokių pokyčių yra mažėjantis visuomeniškumas ir ryškėjantis individualizmas, kuriuos minėtos knygos autoriai sieja su technologijų įsigalėjimu įvairiose srityse. Kartu su naujųjų technologijų pasirodymu, kaip pastebi J. S. Brownas ir P. Duguidas, pradėjo paprastėti ir informacijos pateikimas. Pastarojo pokyčio neigiamybės ypač kritikuotinos ten, kur jos matomos aiškiausiai, t. y. viešojoje erdvėje. Tačiau J. S. Brownas ir P. Duguidas to nesureikšmina ir žvelgia optimistiškai, mat, jų nuomone, komunikacijos paveikumas priklauso ne nuo to, kiek gali būti pasakyta, bet nuo to, kiek gali likti nepasakyta. Ko gero, su minėtais autoriais derėtų sutikti, jeigu kalbėtume apie orientavimąsi tik į vieną komunikacijos aspektų – paveikumą.
Vienas žymiausių Europos antropologų Thomas Hyllandas Eriksenas akcentuoja kitus komunikacijos aspektus ir yra ne toks optimistiškas: aiškiai įvardija neigiamus naujųjų technologijų inspiruotus pokyčius. Savo knygoje „Akimirkos tironija. Greitasis ir lėtasis laikas informacijos amžiuje“ autorius analizuoja globalias dabartinėje visuomenėje matomas permainas: nuo laiko suvokimo iki kalboje vykstančių pokyčių. Kaip visus tuos pokyčius jungiantį neigiamą reiškinį T. H. Eriksenas įvardija fragmentiškumą įvairiose gyvenimo ir visuomenės veiklos srityse, ypač nepageidautiną tose, kurios susijusios su informacija. Viena tokių sričių, kurios variklis yra informacija, – žiniasklaida. Kadangi tai ypač matoma sritis, taip pat aiškiai matomi ir neigiami joje vykstantys reiškiniai. T. H. Eriksenas apie juos rašo taip: „Dėl giminiško krovimo ir pagreičio poveikio žiniasklaidos pasaulyje atsiranda ši tendencija: naujienos vis trumpėja.“ Autorius pastebi, kad žiniasklaidos tekstai tampa fragmentiški. Tačiau kas iš tikrųjų vyksta trumpėjant tokiems tekstams? Ilgėja tų tekstų antraštės. Tiksliau, tokia tendencija pastebima būtent naujienų portaluose. Peržvelgus tam tikru laikotarpiu įvairiuose naujienų portaluose publikuotų tekstų antraštes pastebėta, kad internete dominuoja sakinio pavidalą turinčios antraštės – daugiau nei 90 % tokių antraščių.
Kaip?
Lyginant spaudiniuose publikuojamų tekstų antraščių ir internete skelbiamų tekstų antraščių pateikimo specifiką, reikia akcentuoti, kad pastarosios, priešingai nei spaudiniuose publikuojamų tekstų antraštės, matomos kaip savarankiškai funkcionuojantys, nuo kitų tekstų nepriklausomi tekstiniai vienetai, nes skaitytojai nemato antrašte nusakomo teksto, kol nepaspaudžia jos, o tie skaitytojai, kurie apsiriboja tik antraščių skaitymu, jomis įvardijamų tekstų apskritai nemato, tenkinasi ta informacija, kuri pateikiama antraštėse. Nuolat skubančiam skaitytojui, galimas daiktas, tokios informacijos užtenka, mat, palyginti su spaudiniuose publikuojamų tekstų antraštėmis, kurios yra ribojamos spaudos ženklų kiekio, internetinės yra gana išsamios tiek, kad perskaičius jas būtinybė skaityti jomis nusakomus tekstus ne visada išlieka. Atlieka antraštės įvairias funkcijas: jomis pranešama, pasakojama, analizuojama, komentuojama, reiškiamas požiūris, emocijos, bandoma įtikinti, vertinama ir net apeliuojama į ką nors. Kitaip sakant, naujienų portalų antraščių, kaip ir jomis nusakomų tekstų, paskirtis gali būti labai plati, tačiau, reikia atkreipti dėmesį, taip jos nutolsta nuo nominatyvinės paskirties: internetinės žiniasklaidos tekstų antraštės – jau ne tik pavadinimai, skirti teksto esmei įvardyti, jos tampa komunikacijos su skaitytojais būdu, mat kiekvienu atveju yra orientuotos į konkrečius tikslus, verta pasakyti, kartais net ir didesnius negu tie, kurių turint rašomi naujienų portaluose skelbiami tekstai. Tad kyla klausimas: kuo antraštės skiriasi nuo jomis nusakomų tekstų, jeigu neretai savo apimtimi beveik prilygsta jiems, o turiniu dažnai ir pralenkia.
Skirtumas tarp naujienų portaluose pateikiamų tekstų ir jų antraščių vis dėlto egzistuoja: savo apimtimi antraštės gali prilygti trumpiems jomis nusakomiems tekstams, tačiau neprilygs ilgiems, kad ir kokios antraščių ilgėjimo tendencijos būtų pastebimos, antraip jos prarastų savo kaip trumpųjų tekstinių vienetų specifiką. Tačiau būtent pastebėtos antraščių ilgėjimo tendencijos leidžia į jas pažvelgti kaip į savarankiškus tekstus ir atpažinti kaip vieną minimalizmo komunikacijoje apraiškų: tik ėmusios ilgėti ir įgavusios teksto pavadinimui neįprastą formą naujienų portaluose antraštės tapo savarankiškai funkcionuojančiais komunikaciniu požiūriu prasmingais tekstais, kurie kartu su kitais trumpais tekstiniais vienetais sukuria minimalistinės komunikacijos sampratą.
Kas?
Minimalistinė komunikacija – tai įvairius trumpuosius tekstus apibendrinanti komunikacijos rūšis. Kuriami jie dėl įvairių priežasčių, o tokių tekstų specifika atsispindi tiek jų išoriniuose, tiek vidiniuose sluoksniuose. Kalbamojo dalyko esmę sutalpinti nedideliame žodžių ar sakinių kiekyje, atkreipti dėmesį į tam tikrus dalykus, paveikti adresatus, sukurti vienokį ar kitokį efektą – vieni minimalizmo komunikacijoje aspektų. Analizuojant tokius minimalistinius tekstus atsiranda poreikis platesnio požiūrio į teksto žanrą kaip reiškinį: matyti jį ne kaip sustabarėjusį tam tikrų taisyklių rinkinį, o kaip organišką komunikacinį veiksmą, kurio galutinė forma ir turinys priklauso nuo tekstų autorių motyvų, dėl kurių tekstai kuriami, ir tikslų, kurių jais siekiama. Būtent tokia žanro samprata sudaro galimybę pastebėti įvairiose gyvenimo srityse egzistuojančias minimalistinės komunikacijos formų apraiškas.
Užsienio šalyse į minimalizmą komunikacijoje atsigręžta gana plačiai. Esama tiek bendro pobūdžio teorinių darbų, tiek ir konkrečius su šiuo reiškiniu susijusius klausimus gvildenančių tyrimų: mėginama bendrai suvokti minimalizmo reiškinį, jo apraiškas kalboje, šio reiškinio nulemtas tekstų ypatybes, tai, kas trumpu tekstiniu vienetu pasakoma ir kas lieka nepasakyta, bet numanoma, svarstomas teksto ir konteksto ryšys. Tokie užsienio šalių mokslininkų darbai – tai jų autorių polemika su priešingų pažiūrų tyrėjais, o tiksliau – minimalistų (angl. minimalists) ir kontekstualistų (angl. contextualists), kaip patys tyrėjai save apibūdina, diskusijos.
Gilinantis į minimalistinės komunikacijos reiškinį, nesunku pastebėti, kad trumpieji tekstai keičia ir teksto sampratą, ir apskritai požiūrį į patį teksto žanrą, ir net turi įtakos kalbai. Minimalizmo apraiškos įvairiose komunikacijos formose, žinoma, pirmiausia matomos kalboje, o štai priežastys ir tikslai sužinomi tik iš platesnio konteksto. Jau ir šiaip prasminga atsigręžti į visa, kas susiję su kalba, nes ji atspindi konkrečios šalies visuomeninį gyvenimą. O jeigu tenka pripažinti kalboje (vadinasi, ir visuomenėje) ryškėjant poslinkių, – dar prasmingiau. Poslinkių esama, todėl verta ne tik atsigręžti į juos, bet ir analizuoti.
Danguolė Kalinauskaitė
