Sapnuoti griuvėsius, pasak sapnininko, reiškia, kad reikia būti ryžtingam siekiant užsibrėžto tikslo, tačiau gali reikšti ir sunkų bei beprasmį darbą. Tarsi realybėje įsikūnijęs sapnas plyti apleista teritorija prie Oko miško: darkantys kraštovaizdį, teršiantys poilsį ir atgaivą teikiančią pamiškę. Tiems, kurie prieš daugelį metų ryžosi pradėti statyti garažus prie Oko miško, pabaigti darbą iš tiesų pritrūko ryžto. Dabar kur kas prasmingiau būtų griuvėsius panaikinti, kad jie neterštų gamtos ir nekeltų pavojaus. Verslininkas Edmundas Abromas tikina galįs griuvėsius panaikinti už minimalų atlygį.
Kliūtis – teisiniai dalykai
Taip ir nebaigta statyba jau seniai virto tiesiog griuvėsiais, jau kone sulygintais su žeme. Tiesiog statybinių atliekų sąvartynu. Vis dėlto jie teršia gamtą, o dar svarbiau – kelia pavojų. Čia kartais užklystantys vaikai žaisdami gali susižaloti į statybinių medžiagų liekanas. Argi nebūtų puiku, jei vietoj viso to statybinio laužo čia plytėtų pieva ar augtų medžiai?
– Būtų puiku, žinoma, – pritaria Tauragės miesto seniūnas Virginijus Žilius. – Tačiau juk žinome, ar statyti, ar griauti – pinigus kainuoja. O atliekamų jų niekas neturi...
Išgirdęs, kad galbūt būtų galima sutvarkyti apleistą gamtos kampelį neišleidžiant daug pinigų, seniūnas sakė, kad tai būtų labai gerai. Tačiau, pasak jo, egzistuoja teisiniai dalykai. Visų pirma reikia išsiaiškinti, kam tie griuvėsiai priklauso. Juk turi būti koks nors jų savininkas, jis ir privalo viskuo pasirūpinti. Jei tokio neatsirastų, irgi prireiktų nemažai kantrybės ir laiko, kol statinys būtų pripažintas bešeimininkiu. Padaryti tai gali tik teismas. Seniūnas priminė istoriją su Vytauto gatvės gale, buvusių kareivinių teritorijoje, daugelį metų stūksančiais griuvėsiais, kuriais pasirūpinti jų savininko Savivaldybė ilgą laiką nepajėgė priversti. Teko bylinėtis siekiant perimti griūvančius pastatus, kad teritorija būtų baigta tvarkyti. Atrodo, praėjusių metų pabaigoje tai pavyko padaryti, ir netrukus, kaip tada žadėjo rajono meras Pranas Petrošius, grėsmę keliančių griuvėsių turėtų nebelikti.
Sena, tačiau tipiška istorija
Saulius Oželis, paprašytas prisiminti tuos laikus, kai Oko pamiškėje buvo sumanyta pasistatyti garažų kompleksą, negalėjo pasakyti, prieš kiek metų tai buvo.
– Tipiška tų laikų istorija. Prisimenu, patys žmonės, Miško gatvės gyventojai, susidėjo pinigų, sukūrę kooperatyvą, parašė prašymą Savivaldybei, gavo sklypą ir pradėjo statytis garažus. Prisimenu, kooperatyvo pirmininku buvo išsirinkę tokį Pačkovskį. Statė tol, kol užteko pinigų. Kai tie pradiniai įnašai baigėsi, teko spręsti, ką daryti toliau. Vėl nešti pinigus mažai kas norėjo, todėl žmonės pradėjo blaškytis, abejoti, ar verta tęsti statybą, bandė prašyti Savivaldybės pagalbos. Ši, žinoma, niekuo padėti negalėjo. Kadangi pastatyta buvo jau nemažai, kai kurie ketino savo garažus pabaigti patys. Deja, to daryti nebuvo leista.
Būta daugybės susirinkimų, ginčų, kol galų gale žmonės numojo ranka į balon išmestus pinigus ir paliko pradėtą statybą likimo valiai. Per laiką viskas sugriuvo, suiro. S.Oželis įsitikinęs, kad tai buvo užprogramuota iš anksto. Žmonės būdavo lyg ir skatinami patys imtis tokių ir panašių iniciatyvų, tačiau nebūdavo pabrėžiama, kad jos baigsis nebūtinai sėkmingai.
– Nemanau, kad ten būta kokių piktnaudžiavimų, – sakė S.Oželis. – Tiesiog žmonėms pritrūko kompetencijos, įžvalgumo, o gal ir realaus požiūrio.
„Surasti galų“ nepavyko
V.Žilius prisimena prieš keletą metų jį pasiekusias kalbas, kad ta nebaigta apleista statyba ... atgijo. Tiesa, ji buvo ne statoma toliau, o ardoma. Besigviešusieji lengvo ir greito uždarbio ėmė ardyti sienas, ieškodami dar sveikų plytų, ir jas pardavinėti.
– Tada kreipiausi į policiją, nes baiminausi galimos nelaimės, – prisimena seniūnas.
Deja, bandymas „surasti galus“ baigėsi nesėkme. Išsiaiškinti, kam ši statyba priklauso, taip ir nepavyko. Nepavyko to padaryti ir mums. Nei Savivaldybės Plėtros, investicijų ir turto valdymo skyriaus, nei Architektūros ir urbanistikos skyriaus darbuotojai, pakalbinti apie apleistą statybą, nieko konkretaus pasakyti negalėjo.
Atliekos dar gali būti naudingos
Verslininkas E.Abromas, vadovaujantis bendrovei „Tauragės agrotechnika“, sako žinąs, apie ką eina kalba. Pasak jo, iš tiesų apleisti griuvėsiai ne tik teršia gamtą, bet ir kelia pavojų. Pasak jo, jei Savivaldybė į jį kreiptųsi, jis galvotų, kuo galima padėti. Tiesa, gal ir ne visai nemokamai, tačiau galbūt už minimalų atlygį verslininkas galėtų išvalyti statybinėmis atliekomis užterštą teritoriją. „Tauragės agrotechnika“ jau kuris laikas iš mūsų ir aplinkinių rajonų bendrovių ir gyventojų priima smulkinimui naudotas nebereikalingas statybines medžiagas – betoną, plytas. Įmonė gali ir pati išvalyti statybinėmis atliekomis užterštą teritoriją, nes turi tam reikalingos technikos. Galingą apie 48 tonas sveriantį statybinių medžiagų smulkinimo įrenginį, už kurį teko pakloti apie 300 tūkstančių litų, „Tauragės agrotechnika“ užpernai įsigijo Anglijoje.
Verslininkas pasakojo, kad nebereikalingos statybinės medžiagos – plytos, betono luitai – susmulkinti gali būti vėl naudojami kaip puiki statybinė medžiaga – kaip pagrindas gatvėms, šaligatviams, aikštelėms, pastatų pamatams.
Birutė SLAVINSKIENĖ
