Kadangi žodynuose neaptariami žodžiai kabutėse, tai ir čia visų pirma imsimės ne to žmonių tipo, kuris šiandien lietuvių žiniasklaidoje (ir netgi visai rimtoje literatūroje) itin dažnai yra vadinamas „valstybininkais“, pabrėžiant perkeltinę žodžio prasmę. Kita vertus, yra visiškai dėsninga, kad kabutėse rašomas ir sakomas žodis ilgainiui praranda kabutes.
Jis prisisunkia to blogo kvapo, kuris ir būna perkeltinės prasmės arba kabučių argumentas. Kabučių nelieka, o valstybininkas gatvės kalboje jau ima reikšti truputį kitus dalykus, negu prieš tai buvo įprasta reikšti. Tad grįžkime prie šaknų.
Valstybė kiekvienai tautai yra vertybė, nors tos valstybės santvarkos idealas priklausys nuo individualios pasaulėžiūros ir kultūros tradicijų. Net jei sutiktume, kad yra tautų, neturinčių savo valstybės, tačiau jei jos apie savo valstybę nesvajoja – tuomet jos tikrai yra jau arba dar ne tautos. Žydai nebūtų atkūrę Izraelio, jei būtų elgęsi kitaip. Tauta, šimtmečiams išvyta iš savo žemės ir egzistavusi be valstybės, visada turėjo savo valstybininkus. Ir Valstybininkus.
Palikim kelkraštyje sunkiau perkandamą žydų atvejį. Imkimės kaimynų, į kuriuos esame panašūs. Tad lenkų ir rusų. Lenkams valstybininkas visad buvo prakilnios reikšmės žodis. Valstybininku save laikė Juzefas Pilsudskis ir jo šalininkai, priešpriešindami pilietinę tapatybės idėją etnonacionalistiniams oponentams iš Romano Dmowskio tautinių demokratų stovyklos. Atkreipkime dėmesį į vieną bruožą: tam tikra prasme valstybininkas lenkams reiškia antinacionalistas. Tokiu valstybininku save laikė ir garsusis Paryžiuje leisto žurnalo Kultura redaktorius Jerzys Giedroyc, kurio dėka labai stipriai keitėsi lenkų politinė vaizduotė XX amžiaus antroje pusėje.
Rusams valstybininkas (gosudarstvienik) bus tas didvalstybės įrankis, kuriam valstybė, jos autoritetas ir aparatas yra aukščiau bet kokių individo teisių ir lūkesčių. Kadangi Rusijoje niekad neįsišaknijo vakarietiškos liberaliosios demokratijos idėjos, tai valstybininkas pirmiausia bus ne politikas, kuris imasi rinkimų kovos ir siekia laimėti tautos dėmesį ir palaikymą savo idėjoms, bet pirmiausia nerenkamos biurokratinės hierarchijos tarnautojas. Autoritarizmas, monarchizmas, jei ne rytietiška despotija dvelkiantis režimas – štai kas spindi rusiškos valstybininkų piramidės viršūnėje. Ten viešpatauja vienos tiesos, tvirtos rankos, žeminimo ir paklusnumo, rūmų intrigavimo ir smurto dvasia. Galia, kuriai visos priemonės yra galimos. Tiesiog tradicija.
Lietuviams valstybininkas jau tapo miglotu žodžiu, kuris laukia savo filologinės mirties. Tuomet, kai ambasadorius M. Laurinkus po V. Pociūno žūties kilusiose žodžių kautynėse atvirai pasakė, kad bejėgio Seimo ir neryžtingų tautos atstovų akivaizdoje kas nors turėjo imtis atsakomybės ir formuluoti užduotis VSD, pasidarė aišku, jog šiam valstybės vyrui liberalios demokratijos ateitis Lietuvoje neturi sėkmės perspektyvos. Kitaip sakant, jei matom, kad tauta gali išrinkti į Seimą kokį nors beviltišką, intelekto nesugadintą žmogų, tai ar norime jo smegenims patikėti valstybės likimą? Renkantis tarp efektyvaus valdymo ir demokratijos chaoso, valstybininkas visados links prie pirmojo.
Lietuviško politikos žodyno kontekste ironiškai pavadinamas valstybininkas pats save steigia, pats save įgyvendina, o ne tauta pasako, kas yra kas. Ji, anot lietuviško „valstybininko“, yra akla ir bejėgė. Respublikos ir Monarchijos idėjos vėl kraunamos ant svarstyklių, ilgai nesvarstant, kur pridėti savo piršto svorį . Lietuvoje „valstybininkas“ yra tas, kuris sako, kad geriau už kitus viską išmano ir kad be jo mirs Lietuvos valstybė. Jis daug nereikalauja – tik kad niekas tuo nesuabejotų ir nesiginčytų.
Kadaise Ford automobilių kūrėjai sukūrė savo rinkodaros šūkį, kuris skambėjo maždaug taip: mašina gali būti bet kokios spalvos, svarbu, kad būtų juoda. Sovietmetyje šis juokas buvo panaudotas gruzinų serijos anekdote. Šiandien valdomos demokratijos horizonte galim iškabinti tokį plakatą: Lietuvą gali valdyti bet kas ir bet kaip, svarbu, kad joje liktų „valstybininkai“. Ir pabaigai belieka pridurti: miglotas žodis beveik visad atitinka miglotą tikrovę.
