Būtų kvaila imtis draugystės - ir žodžio, ir reiškinio - vien todėl, kad kadaise buvo tokio pavadinimo Vilniaus viešbutis, išgarsėjęs privatizavimo istorijoje. Ir vien todėl, kad tuo žodžiu puošėsi daugelis sovietinės tikrovės keistenybių - kolektyvinių sodų.
Šiandien viešai apie draugystę kalbama rečiau negu bet kada nuo tų laikų, kada pats žodis draugystė buvo įrašytas į lietuvių kalbos žodyną. Didysis lietuvių istorikas ir nenuilstantis žodžiakalys Simonas Daukantas savo lenkų-lietuvių žodyne senam lenkiškam žodžiui druzba prilygino lietuvišką bendryba. Sovietmečiu oficialų kreipinį draugas dabar dažniau išgirsime TV jumoro šou įsitvirtinusių blondinių išradinguose pokalbiuose.
Ar galime sakyti, kad sovietiniai laikai sugadino žodį draugas todėl, kad draugais viešai teko vadinti net tuos, kurie tikrovėje buvo parsidavėliai, kolaborantai, niekšai, saugumiečiai, viršininkai. Ezopinės kalbos kontekstuose šis kreipinys įgydavo dar keistesnių niuansų, kuriuos jaunesniems skaitytojams reikėtų komentuoti ilgai ir nuobodžiai. (Mieli draugai, tarp mūsų yra tokie draugai, kurie mums toli gražu ne draugai...). Sovietmetis baigėsi. Draugai virto ponais, ekscelencijomis, magnificencijomis, o kartais net piliečiais. Kokių nors demaskuojamų ar tiesiog specialiai diskredituojamų asmenų draugystės faktas gelstančios spaudos puslapiuose yra prilygintinas interesams, piktiems kėslams ir sąmokslams. Spaudai nė motais, kad socialiniai antropologai jau senai pastebėjo, kad vagių gaujose iš tiesų nėra nieko panašaus į draugystę.
Draugystės žodžio ir reiškinio lietuviškojoje istorijoje yra dar keletas svarbių aplinkybių. Lietuvių atgimimo apogėjuje XIX-XX amžių sandūroje draugystė dažnai reiškė tą patį, ką vėliau imsime vadinti draugija, t. y. savanoriškas visuomeninis susivienijimas, savanoriška asociacija. Yra galima sakyti, kad pats tautos modernėjimas ir jos atgimimas tuo pačiu metu reiškė ir draugystės kaip visuomeninio-kultūrinio reiškinio atsiradimą. Nuo Adomo Mickevičiaus Odės jaunystei ir Vilniaus universiteto filomatų, nuo tame pačiame romantizmo klimate atsiradusio Trijų muškietininkų draugystės iškėlimo iki Remarko Trijų draugų – tai buvo ilgas draugystės kelias į šiuolaikinius žmonių santykius. Dar daugiau, kas nors ne be pagrindo pasakys, kad šiuolaikinės visuomenės nebūtų buvę, jei idealų papėdėje nebūtų brendusi draugystė. Kalbant dabartiniais ironiškais mūsų žiniasklaidos žodžiais, visas XIX amžiaus pabaigos lietuvių atgimimas buvo padarytas grupės draugų.
Jei iš tiesų pradžioje visada būna žodis, tai draugystės likimas šiandienėje Lietuvoje yra rimta problema. Ji sietina su pairusiais žmonių santykiais, nesugebėjimu įveikti pagiežingą nepasitikėjimą ir įtarumą, neįgalumu išlaikyti savo rankose tuos visuomenės ir kultūros gyvenimo svertus, kurie demokratiniuose Vakaruose priklauso pilietinei visuomenei, o posovietinėje Lietuvoje biurokratijai. Be svajojančių ir kuriančiųjų draugystės nėra pilietinės visuomenės. Draugystė nesvarbi statutiniuose santykiuose, idiotiškos saldafoniškos reguliacijos stichijon patekusioje edukacijoje, viršininkų ir pavaldinių, vadybininkų ir aptarnaujančio personalo visuotinio žeminimo procedūrose. Šios neišbrendamos procedūros gali apsieiti be laisvės ir laisvo individo, o štai draugystė negalima be tos laisvės.
Draugystės likimo ironija greičiausiai glūdi tame, kad iš jos atimama senojo riteriško etoso, padorumo, tarnavimo idealams vilčių likučiai. Draugystė ima mirti, kai nustojama sakyti tiesą į akis, kai pokalbį atstoja gandų sūkuriai, kai visi santykiai pradeda remtis pavaldumo ir naudingumo kriterijais. Nusikaltėlių gauja arba korumpuoto galios projekto dalyviai dažniausiai puoselėja toli gražu ne tuos jausmus, kurie pagal klasikinį apibrėžimą priklauso draugystei. Draugas viešuosiuose santykiuose neišvengiamai kelia interesų konflikto pavojų, o štai priešas yra tiesiog dar vienas liūdnas patogumas visų karo su visais valstybėje. Štai recenzuoti savo draugo knygą arba spektaklį Vakaruose būtų menko skonio dalykas, nebent ta draugystė būtų išpažįstama viešai. Nemėgstamo asmens kūrybai skirta pagieža recenzentui Lietuvoje visai nekliudo. Tad be draugų gyventi galima, o koks gi tas gyvenimas bus be priešų.
Praėję Lietuvos metai buvo pažymėti kaip niekad žemu viešosios polemikos lygiu. Net akademiniais antpečiais pasipuošę viešų madų diktatoriai neretai nusileisdavo iki žemiausio skonio argumentų ad hominem. Savos aplinkos, savo klano įžymybių kiaulystėms tyliai atlaidūs TV ekrano ir viešo gyvenimo kritikai išsikraudavo ant nepriklausomų, ne tame pačiame ansamblyje veikiančių žmonių. Vargu ar tai draugystės ženklas, greičiau jos laidotuvių akordas. Draugystės skydas glūdi ne desperatiškame savųjų gynime, o gebėjime pirmiausiai iš savęs ir artimiausių draugų reikalauti daugiau nei iš oponentų ir priešų. Savųjų kritika yra tradicinė draugystės prievolė ir patvarumo sąlyga.
Ir dar. Draugystės, pasitikėjimo ir ištikimybės negalima paslėpti - paslėptyje tai miršta. Yra toks principas. Yra ir Kalėdinė viltis, kad šis principas nebus tik praeitin nugrimzdusi legenda.
