Vaizdo medžiagoje užfiksuota, kaip devynmetė šiaulietė, gyvenanti šalia Bačiūnų gatvės, kiekvieną rytą eidama į mokyklą rizikuoja savo gyvybe. Kaip ir kiti vaikai bei suaugę. Štai mergaitė, norėdama nueiti iki autobuso stotelės, turi eiti arba važiuojamąją dalimi, arba žole. Rytą, kai rasota, arba palijus, vaikas eina asfaltu, kur sausiau, kad nesušlaptų kojų ir neišsipurvintų. Atvažiuojant mašinai vis tiek tenka trauktis į žolę. Mažylės kaimynė sako, kad Bačiūnų gatvė – tikri spąstai.
„Važiuojamąja dalim, o kur mes dar turim eiti? Išlipam iš autobuso į važiuojamąją dalį ir einam važiuojama dalim. Arba einam per pievelę ir toliau“, – sako moteris.
O keliaujant iš mokyklos į namus, autobusui sustojus kitoje Bačiūnų gatvės pusėje, kad nereikėtų eiti gatve, vaikas keliasdešimt metrų paeina dviračių taku. Toliau namo tarp dviračių tako tiesiog pieva ir griovys, o už jo iš karto švilpia mašinos. Nei tiltelio, nei greičio ribojimo kalnelių, nei perėjos.
„O į kitą kelio pusę, kai reikia pereiti, per griovį šokinėjat? Per griovį, tiesiog, šast ir vietoj. Jūsų manymu, tai normalu? Tai labai nenormalu“, – piktinosi moteris.
Rėkyvos seniūnas sako, kad Bačiūnų gatvės problema dvigubai senesnė net už jį patį. Esą dėl vaikų ir visų kitų gyventojų gyvybių baiminasi ir jis, tačiau pinigų kelkraščiams įrengti, deja, neturi. Į savivaldybės sąžinę gali apeliuoti nebent raštus rašydamas.
„Tiek aš, tiek gyventojai ne sykį kreipėmės, rašėm raštus Saugaus eismo komisijai, kad būtų aptarta galimybė įrengti bent laikinas perėjas“, – pasakoja seniūnas.
Pinigai savivaldybės kišenėje. Ši, visų pirma, apkaltina valdžią iš sovietmečio – esą prieš pusšimtį metų jie pro sodus gatvę nutiesę be šaligatvių ir net be kelkraščių.
„Kai ten buvo planuojama, neskaičiuota, aišku, suplanuotas keliukas į sodus ir tuo metu atrodė, kad tuo viskas pasibaigs“, – komentuoja Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius Eduardas Bivainis.
Kaip ten bebūtų, problema yra dabar. Vaikai ir sodininkai, išlipę iš autobuso ar eidami į stotelę, neturi iš ko rinktis, kad pasiektų namus ar sustojimą, priversti lyg varlės šokinėti per griovį, lyg gandrai žioglioti per pievas ir vis žvalgytis, kad nepataikytų tiesiai po mašinų ratais. Galima tik įsivaizduoti, kaip ši kelionė atrodo žiemą, kai tamsu ir griovys užpustytas.
„Prašėm specialistų peržiūrėti, gal yra techniniai sprendimai, bent jau laikini. Ar greičio ribojimo priemonės, ar kelkraščius sutvarkyti, ar perėjas įrengti. Vaikai į mokyklą eina jau dabar. Tą daryti reikėjo anksčiau. Kada jūs tas laikinas priemones įrengsit? Sunku pasakyti, be kitų metų faktiškai nelabai. Lėšos suplanuotos iš anksto“, – sako E. Bivainis.
Valdžios keitėsi. Lėšų, o gal noro, bent jau kelkraščiams įrengti, neatsiranda gal jau 50 metų. Štai ir vėl pasiūlymas – vasara ar žiema, saugokitės patys.
„Laikytis saugaus greičio ir vienas kitam pagarbos. Tokių vietų yra daug užmiestyje, kur greitis didesnis. Nemanau, kad sudėtinga sulėtinti“, – teigia Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius.
Šioje gatvėje per penkerius metus nukentėjo 16 žmonių. Keturi iš jų – pėstieji. Kiek vaikų ar senukų žiemą ar tamsiu paros metu įvirto į griovį, žinoma, niekas neskaičiavo.
