Praėję metai dėsningai buvo kupini politinės (jei tai laikyti politika) isterijos priepuolių, aršių skandavimų bei ašaringų melodramų scenose ir eteriuose. Rinkiminiai juk, o kartu ir porinkiminiai – kai vieniems teko reaklimatizuotis iš ministrų į eilinius Seimo narius, o kitiems jau norisi iš anksto graudenti apie tai, kaip bus sunku dėl ankstesnės valdžios palikimo.
Antai, naujasis premjeras Algirdas Butkevičius paskutinę praėjusių metų dieną jau pragydo praėjusios valdžios gaidomis. Jei Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai ir Andrius Kubilius prieš keturis metus kaukė nė neįtarę, kaip viskas blogai su valstybės finansais (Statistikos departamento vadovas Šemeta nepastebėjo), tai Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas nūnai apsiraudojo nė neįtaręs, kaip viskas blogai su šalies energetika. Nuobodu iki žiovulio.
Ir visgi, šiemet, įtariu, bus šiek tiek ramiau. Kelios vienmandatės apygardos mažai ką pakeis valdžios dėlionėje, o dešinės riksmai apie priešus šiapus vartų tyla jau dabar. Biudžeto tvirtinimas praėjusių metų pabaigoje praėjo gana ramiai, Darbo partijos atstovų neliečiamybės klausimas irgi išspręstas būtent taip, kaip ir buvo galima prognozuoti, nors fantastinio masto ir kvailumo pletkai, versijų pavidalu, liejosi gana laisvai.
Tad didžųjų įtampų židiniai lyg ir užgesinti – net Garliavos dramą buvusioji valdžia paslaugiai suvalgė pati ir nepaspringo, nors kąsnis nebuvo gardus. Išeina, kad Tėvynė ne taip jau ir pavojuje, kaip prieš naujuosius buvo rėkiama iš pralaimėjusiųjų rinkimus varpinės?
Tiesa, galima palaikyti nuolat rusenantį energetinį frontą ir politinio spektaklio žanro taisyklės reikalaus tai daryti. Tad ir kaltinimai dėl prasto energetinio palikimo arba genialių projektų (kurių genialumo esmė liko valstybės paslaptimi) sabotavimo – būtinai egzistuos. Prezidentei Daliai Grybauskaitei stipri koalocija teiks mažiau galimybių kelti šaršalą, nors irgi neabejotina, kad visko bus.
Gal pasikartosiu, bet politinio spektaklio personažų įsimylėti nepatariu ir įsijausti į jo siužetą taip pat nelinkiu. Partijoms ir koalicijoms keičiantis pozomis prie valdžios išlieka klausimai, kurie nepatenka į spektaklio libretus.
-Kas, kodėl ir kaip padėjo iškristi pro baltarusišką langą Valstybės saugumo deparatamento (VSD) pulknininkui Vytautui Pociūnui? -Ar tikrai jis negarbingai nukrito pats, atlikdamas gamtinius reikalus, kaip rašė kolegos? Jei ne – kodėl niekas neatsakė už šmeižtą? -Kam taip labai reikia iš eilinės Klaipėdos merginos Eglės Kusaitės nulipdyti teroristę ir kada būtų baigta Darbo partijos byla, jei būtų parodyta tiek pat pamišėliško sisteminio entuziazmo? -Kas parašyta dvylikoje (VSD) pažymų, kurias savo kartimi šuolyje į valdžią 2008 metais naudojo konservatoriai? Ar dabar sužinosime? -Ar tiesa, kad jau bankrutavusiame „Snore“ kai kam paskolas atsiimti visgi vienaip ar kitaip pavyko? - Kodėl teisėsaugos pasitikėjimo reitingai žemesni, negu Darbo partijos? -Ar į moralinio grynumo etaloną pretenduojanti prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Sąjūdžio metais Aukštojoje partinėje mokykloje „dirbo Lietuvai“, laukdama, kuo viskas baigsis?
Niūrūs ir nuobodūs klausimai? Sutinku – čia dar, deja ne visi. Jie išlieka. O kartu yra ir dar vienas – koks bus naujas lemiamas ir tikrai paskutinis bei visiškai lemtingas (kiek tokių jau buvo?) pavojus Tėvynei, po kuriuo bausis sutelkti tautą jėgos, laikančios save patriotinėmis? Šiemet galime ir nesulaukti – rinkimų nedaug. Taigi ir vėl – su naujaisiais metais ir senais košmarais - geriau be nervų ir isterijų. Į isteriją linkusiems sunku tai pripažinti, tad reikia kompensuoti šią intenciją kažkokia pozityvia veikla. Ko ir linkiu. Būkite.
