Daugeliui mūsų, turiu galvoje ne sostinėje gimusius žmones, kuriuos į ją kažkada atvedė studijos ar kitokios aplinkybės, Vilnius ilgainiui tapo ne mažiau brangus kaip gimtoji žemės pėda. Gal net brangesnis, nes šiame mieste žengėme pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius, čia gimė mūsų vaikai, čia iki šiol dirbame darbus ir randame atgaivą dvasiai. Prieš septyniolika metų Vilniuje pasitikome laisvę. Didingo ir tragiško Sausio dienomis kartu su visa Lietuva ją apgynėme.
Man Vilnius ypač artimas ir brangus dar ir todėl, kad teko dirbti jo meru. Postas neištrynė nuo studentavimo laikų išlikusių romantiškų jausmų Vilniui, tačiau miesto vadovo pareigos, suprantama, sukeitė akcentus – atidėjus sentimentus pirmiausia reikėjo pragmatiškai įsižiūrėti į miesto ir jo gyventojų problemas. Ir vėliau, eidamas kitokias pareigas, Vilnių matydavau ne tik pro automobilio langą, o nuolat domėdamasis, kaip jame tvarkomi visiems žmonėms svarbūs reikalai.
Šiame komentare kaip tik ir noriu pasidalyti mintimis apie tai, kas, mano požiūriu, darko vieno gražiausių Europos miestų veidą ir apsunkina jo gyventojų kasdienybę.
Remdamiesi apklausų rezultatais sociologai kaip didžiausią sostinės gyventojų problemą iškelia transporto spūstis. Šios problemos mastą vilnietis ar miesto svečias mato ir be sociologinių tyrimų. Uždelsta aplinkkelių statyba pasmerkė Vilniaus gyventojus neišvengiamai kasdienei gaišačiai automobilių grūstyse, o tiesiogiai už tai atsakingas meras A.Zuokas gudriai bruka jiems absurdišką tramvajaus idėją, kuri savo turiniu primena liūdnai pagarsėjusį oranžinių dviračių vajų, tik nepalyginamai skaudesnė miesto iždui. Taigi ir vilniečiams.
Tačiau net ir neutopiški, o kai kurie jau įgyvendinami projektai yra ne kas kita, kaip neatsakingas mokesčius mokančių piliečių pinigų švaistymas. Pavyzdžiui, dviejų aukštų sankryža Ukmergės ir Geležinio vilko gatvių sankryžoje. Jau dabar aišku, jog ši statyba neduos išreklamuoto efekto – geriausiu atveju automobilių sangrūda pasistūmės šimtą metrų Geležinio vilko tilto link.
Visiškai prasilenkianti su sveiku protu, todėl pateisinama tik verteivų sandėrių logika yra miesto šviesoforų ūkio atnaujinimo projekto kaina. A.Zuokas pasirengęs pakloti 140 mln. litų, nors, optimistiškiausiais skaičiavimais, situacija sostinės gatvėse pagerėtų tik 5 procentais. Beje, prieš keletą metų Vilniaus šviesoforų sistemą švedai siūlė rekonstruoti už 17 mln. litų, tačiau Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas šio projekto nefinansavo, nes nebuvo numatyta kartu praplėsti sankryžas. A.Zuoko planuose apie sankryžų praplėtimą, kiek žinau, neužsimenama.
Kaip miesto meras A.Zuokas visiškai ignoravo ir kitą vairuojantiems vilniečiams atgrasią problemą. Europos miestuose net po Kristaus laikus menančiais statiniais yra įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės. Dvejus metus raustą ir sudarkytą Vilniaus rotušės aikštę pamatė Anglijos karalienė bei kiti garbūs svečiai, tačiau nė vienas vakarietis nesuprastų tokios rekonstrukcijos prasmės, nes tvarkant aikštę nepasirūpinta automobilių statymu. Per dvi savo kadencijas A.Zuokas įrengė vieną požeminę aikštelę, miestiečių reikmėms atitekusią didžia dalimi todėl, kad savivaldybė išsikėlė į dangoraižį dešiniajame Neries krante. Beje, šį 22 aukštų pastatą A.Zuokas pastatė už 70 mln. litų, o greta stovinčio 32 aukštų "Hanner" dangoraižio statytojai išsivertė su perpus mažesniais pinigais.
Iškalbingų palyginimų būtų galima pateikti daug. Paminėsiu dar porą iš jų. Mano vadovavimo Vilniui laikais pradėta Gedimino prospekto rekonstrukcija pagal projektą turėjo atsieiti 18 mln. litų, bet A.Zuokui prireikė 26 milijonų. Savo čiuptuvus įvairiose šalyse suleidusi prancūzų bendrovė “Dalkia” už Talino šilumos ūkio nuomą šiam miestui kasmet moka po 10 mln. litų. Dvigubai daugiau šilumos sunaudojantis Vilnius į savo biudžetą už šio ūkio nuomą gauna ne 20 mln. litų, kaip patartų sveikas protas ir paprasta aritmetika – A.Zuoko malone “Dalkia” miesto iždą papildo tik simboliniu 1,5 milijono litų įnašu. Nereikia didelės fantazijos, kad suprastum, kas slypi už tų skaičių skirtumų.
Vilniuje – per 5000 daugiabučių. Didžioji jų dalis – sovietų laikų statybos šilumos neužlaikantys, vaizdžiai tariant, kiaurai perpučiami namai. Tik du iš didžiulio jų skaičiaus yra renovuoti. Apie būtinybę apšiltinti būsto sienas jau kuris laikas kalba specialistai, apskaičiavę, jog atnaujinus senus daugiabučius šilumos energijos sąnaudas galima sumažinti perpus. Kodėl A.Zuokui geriau, kad gyventojai šildytų orą virš sostinės? Atsakymas paprastas – kuo daugiau šilumos pro nesandarius langus ir sienas išeis į atvirą erdvę, tuo didesni bus mero proteguojamos ir todėl paprastų vilniečių šelpiamos bendrovės “Dalkia” pelnai.
Ne paslaptis, kad savo nišos Vilniuje ieškančios verslo bendrovės yra padalytos į artimas merui ir jam nepriimtinas. Pirmosioms visur – žalia gatvė, antrosios eina nesibaigiančius kryžiaus kelius nuo vieno valdininko prie kito. Nuo 2001 metų, kai prie miesto vairo stojęs A.Zuokas pažadėjo modernizuoti valdymą ir sumažinti valdininkų aparatą, jų skaičius padidėjo šimtais, o valdymo išlaidos išaugo daugiau negu dvigubai – iki 26 mln. litų.
Gal valdininkų armiją A.Zuokas išplėtė skelbdamas žūtbūtinį mūšį su nusikalstamumu, narkomanija? Kitaip sakant biurokratų pajėgas sutelkė kovai už fizinę ir dvasinę miestiečių sveikatą? Anaiptol. Sveikatos apsauga, socialiniai klausimai – tai paleistos savieigai, savivaldybės dėmesio nesulaukusios sferos. Miestas neturi rezervinio komunalinio būsto fondo, todėl savo lėšomis elementarių buities sąlygų neįstengiantys susikurti piliečiai neturi vilties sulaukti miesto valdžios pagalbos.
Neabejoju, jog dažną vilnietį apima gėda regint, jog Vilniui jau klijuojama nevalyvo miesto etiketė. Deja, ne be pagrindo. Laiku neišvežamų šiukšlių kalnai Vilniaus gatvėse primena vaizdus, kuriuos praėjusią vasarą mačiau vargingiausių Azijos šalių priemiesčiuose.
Daugiabučių namų kiemams tvarkyti savivaldybė praėjusiais metais buvo linkusi skirti vos 1 mln. litų, o vien infrastruktūrai už ačiū „Rubikonui“ atitekusiame 60 ha sklype atseikėti 27 milijonai iš Vilniaus biudžeto. Inžineriniai tinklai į šią Ozo–Kalvarijų vardu žinomą teritoriją atvesti irgi miesto lėšomis.
Tuo metu keliems tūkstančiams vilniečių iki šiol nesugrąžinta žemė. Situacija šiuo požiūriu žymiai blogesnė negu bet kuriame šalies mieste ar rajone.
Vilniečių nuomonės niekas neklausia ir dėl “Dalkios” invaziją primenančio A.Zuoko plano į privačias rankas atiduoti 15 sostinės mokyklų. Vilniaus mokykloms renovuoti paskutinį kartą lėšų buvo skirta man dirbant premjeru. Suprantama, per kelerius metus situacija gerokai pablogėjo, todėl pats laikas pritaikyti nesyk išbandytą metodą, girdi, renovacijai nėra pinigų, o privatus kapitalas sutvarkys. Pagal projekto sąlygas penkiolikos renovuotų mokyklų eksploatacijos kaina pašoks 6 milijonais litų per metus, tačiau panašu, jog šuo pakastas net ne čia. Galima spėti, kad įvertinę emigracijos tendencijas ir vis prastesnę demografinę situaciją, projekto iniciatoriai gviešis žemės po pastatais, atlikusių ateityje forsuotai sujungus kai kurias mokyklas.
Artėjantys rinkimai į savivaldybių tarybas ir numanomi jų rezultatai verčia A.Zuoką griebtis veiksmų, kurie, kaip įžūliausiu būdu pamintos teisės pavyzdžiai, kada nors tikriausiai pateks į kriminalistikos vadovėlius. Vienas naujausių mero akibrokštų – teisės požiūriu antiįstatymiškas įmonės “Vilniaus vandenys” vadovo nušalinimas. Tačiau kriminalais išgarsėjusiam Abonentui įstatymai nebegalioja – jis skuba įsitvirtinti taip, kad ir netekęs mero kėdės išsaugotų įtaką bei finansinių srautų kontrolę.
Sąlygas tarpti Abonento fenomenui, be akivaizdaus šalies politinės sistemos negalavimo, sudarė valstybės institucijas apėmusio teisinio ir moralinio nihilizmo atmosfera. Atverti kelią permainoms gali tik rinkimuose išreikšta piliečių valia. Kaip sostinės gyventojas bei partijos Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai) pirmininkas neabejoju, kad vasario 25 dieną taip ir įvyks – A.Zuoko siautėjimą sustabdys patys vilniečiai.
Šio komentaro tema skatino argumentuojant remtis skaičiais. Tačiau ne visi nuostoliai pamatuojami aritmetiškai. Iš susitikimų su Vilniaus žmonėmis žinau, kad daugelį jų asmeniškai giliai žeidžia vien žinojimas, jog miestui vadovauja amoralia savireklama, akiplėšišku įžūlumu ir kriminalais išgarsėjęs veikėjas.
Amžių tėkmėje daugybę negandų atlaikiusi senoji mūsų sostinė užsitarnavo geresnę dalią, negu ta, kurią jai lėmė drumzlini pastarųjų metų Lietuvos politikos verpetai.
Rolandas Paksas yra partijos Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai) pirmininkas
„Balsas.lt“ redakcija rubrikoje „Politikų tribūna“ publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
