Prieš kelias savaites, vienoje gražioje Lietuvos vietovėje, netoli Trakų, savaitę buvau stovykloje, kur labai smagioje, keliolikos nuostabių žmonių kompanijoje, gurmaniškai badavome. Gurmaniškai, nes mokėjome tikrai ne vaikiškus pinigus, o burnoje neturėjome nieko, išskyrus arbatą, vandenį ir seiles... Na, bet maistas gyvenime juk ne pagrindinis dalykas. Pabadauti ir išvalyti organizmą buvo puikus iššūkis sau, o ir keli nukritę kilogramai dar labiau pakėlė nuotaiką. Visgi, grįžtant prie temos, toje stovykloje su nauja pažįstama Rasa diskutavome įvairiomis temomis ir ji ištarė tokį, sunkiai į lietuvių kalbą verčiama žodžių junginį rusų kalba. „ Причинить добро“. Po keliolikos akimirkų radau savo galvoje labiausiai tinkamą atitikmenį, kurio mes įprastai nenaudojame – „pridirbai gėrio“. Užsikabinau ir parašiau šia tema.
Taip jau yra, kad mūsų kultūroje daryti gerą gali turėti ir neigiamą atspalvį. „Pridirbti gėrio“ galima tuomet, kai tau atrodo, kai tu darai gėrį, o žmogus, kuris tą gėrį gauna – gėrio net nejaučia. O pagal jo prigimtį tai yra netgi galima vadinti blogiu. Nes tai, kas vienam gėris, kitam – mirtis. Prisiminkite savo gyvenimą, kai jūs norėjote padaryti kažką gero arba jums kažkas darė gėrį, tuo gėriu net nekvepėjo. Juk tas geradaris nuoširdžiai tiki, kad viską daro vardan gėrio. Tačiau tam, kuriam ta pagalba skirta – jaučia tik susierzinimą ir stengiasi kaip įmanoma greičiau nutraukti tas geradarystes. Niekados nedarykite „gėrio“, kuomet jūsų niekas to neprašo. Tai prieštarauja nuo vaikystės peršamai nuomonei, kad tu turi daryti gerus darbus. Žodžiu, jei nenori išgirsti frazės „O kas tavęs prašė?“, daryk kažkam gera tik tuomet, kai paprašo. Visgi, jei nori pastoviai daryti gėrį, eik tapk kraujo donoru ir gal kuriam laikui apsiraminsi. Tik niekados netapk gėrio smurtautoju, kad aplink tave nebūtų tiek daug tavo gerumo aukų.
Jeigu matai kažką, kas tau atrodo blogai, negriauk, nesikišk, netvarkyk. Super tėčiai, super mamos, anytos, super uošvienės, super broliai ir sesės, visada nori super gėrio savo artimiesiems. Ir vietoj to, kad nesikištų, sukiršina šeimas visiems laikams. Prisimenu vieną tetą, kuri atvažiuodavo į svečius pas kitą mano tetą ir puldavo tvarkyti ir kištis į buitį. Ir net neabejoju, kad ji norėjo tik gero. O gavo tik eilines giminės rietenas. Pats kartais jaunystėje piknaudžiavau gėrio darymu. Bet vis labiau studijuodamas žmogiškąją gamtą, išmokau vieną taisyklę – nustojau dirbti be prašymų ir jokio patarimo už „ačiū“ aš nedalinu. O ypatingai nepadedu neprašant. Tai suprasti man kainavo daug, ypatingai daug. Paskutinis lašas, kai per pirmą karantiną padėjau vienam jaunuoliui susirasti labai gerai apmokamą darbą, o jis vietoj „ačiū“ papylė krūvą srutų ir tapo toksišku. Todėl kitą kartą, kai darysite gėrį, nenustebkite, kad bumerangu gausite ne „dėkui“ , o geriausiu atveju – kiaulišką „kriu kriu“. Juk kas bebrui gėris – visiems kitiems šalia – blogis.
Nesikiškit į gamtą su savo gera valia. Puikus pavyzdys – Gedimino pilies kalnas. Norėjo kaip geriau – gavosi kaip visada. Išpjovė visus medžius ir nuslinko dirvožemis. Ir net neabejoju, kad tie geradariai turėjo tik gerų kėslų. Taip pat prisiminiau tokią situaciją Australijoje. Mėnesį keliavau po tą šalį, po to ilgą laiką ja domėjausi. Ir kuomet, jei pamenate, ne per seniausiai buvo milžiniški gaisrai, kurie padarė didelės žalos, viso to būtų buvę galima išvengti, jei ne žmogus su savo gera valia. Kalbant apie tą situaciją, ten auga medžiai, kurie kaskart nusimetinėja lapus. Būtent tie lapai yra labai hidrofobiški, labai sausi, o vietiniai aborigenai žinojo, kad juos reikia padegti ir tai sistemingai darydavo. Žodžiu, sudegdavo nedidelis tų metų sausų lapų derlius ir po kiekvieno gaisro prasprogdavo sėklos, nuo pelenų pasidarydavo šarminė terpė ir medžiai augdavo vis geriau ir geriau. Tokiu būdu aborigenai padėdavo išnaikinti krūmus ir užauginti aukštus medžius. Bet įsikišo gėrėtis, draudė ir gesino mažus gaisrus. O susikaupus ir užsidegus dideliam lapų kiekiui, jų buvo tiek, kad užsidegė net ir medžių viršūnės. Ir taip, medis po medžio sudegė beveik visa Australija. Maža ugnis padeda neatsirasti didesnei. Kiekvienas žmogaus įsikišimas į gamtą, tai didžiausias blogis jai. Geriau jau tas žmogus nesikištų niekur. Todėl jei matai mažą problemą, nesikišk, kad pats nesudegtum.
Visgi, studijuojant kūnoskaitą sužinojau, kad yra labai maža dalelė žmonių, maždaug 5%, kurie prigimtinai daro gėrį ir tikrai visada gali padėti aplinkiniams. Tie, kurie negali atsakyti tiesiog „ne“. Jie dar būtinai sugalvos pasiteisinimą, kodėl kažko negali. Tai tie, kuriems realiai reikia išmokti nepadėti. Kur rytiečiai sako „tokia karma“ ir šių žmonių iššūkis turėtų būti išmokti nepadėti. Nes aplinkoje, kurioje vyrauja tik turtiniai santykiai, o draugiškumą galima rasti tik senose knygose, kai viskas perkama ir parduodama, kuomet gyvename informacijos perpildytoje bendruomenėje, kai žiniasklaidoje dominuoja tik skandalai, pamazgos, rietenos, geri darbai – nepaklausi prekė. Žodžiu, ši pastraipa yra tiems, kurie raudonojoje žmogiškumo knygoje. Nustokite, pasakykite tiesiog „ne“. „Ne“ ir – viskas. O dar labiau nustokite padėti, kaip jau minėjau, neprašomi. Savo teoriją, kad „gėris už gėrį“ galios tik kai padarysite gėrį penkiems procentams gyventojų iš 100, nes tokių kaip jūs, kurie už gėrį geru yra maksimum 10%. Todėl, jei nesiliausite daryti gėrio, išmokite bent jau atsirinkti kam jūs tai darote.
Kiekvienas žiūri iš savo varpinės, aišku, kai kuriose varpinėse nėra varpo, o varpas juk, kaip Einšteinas sakė – vibracija, todėl nustok vibruoti, kelti vibracines bangas. Energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Tik energija būna su pliusu ir su minuso ženklu. O ten, kur jūsų pliusas prisiliečia prie minuso – gali ir užtrumpinti. Tad, gėrio darytojai, jūs prieštaraujate energijos dėsniams, todėl jus gamta ir baudžia. Nes jūs tai norite padėti, o tos jūsų gerumo aukos galvoja, kad už to gerumo avinėlio slepiasi piktas vilkas, nes jie mąsto pagal save. Jie juk galvoja, kad jūsų agresyvus gerumas peržengia jų asmenines ribas, kurios pažeidžiamos be leidimo. Pažeidžiate jų teises. Užsirašykite į kursus kaip padėti nepadedant ir kaip nesikišti neprašant. Įsivaizduokite, kad tas žmogus, kuriam jūs norite padėti, yra intravertas. Ir įsikišimas į mažą jo pasaulį gali jį sugriauti. Žodžiu, kas ekstravertui gėris, tas intravertui… Pfiu, vėl prisikabino prie manęs tie psichologiniai terminai. Nors senose išminties knygose, posakiuose kažkaip buvo išsiversta be psichologinių terminų ir man jie nepatinka, na, bet…kartais reikia.
Niekados nedalykite žmonėms didelių gerumo dovanų, gerumo gestų. Nes yra tokių, kurie nepakelia skolos naštos, supyksta ir ne tai, kad ačiū nepasako, jūs įsigyjate amžinąjį priešą, nes padedami parodėte, kad jis silpnas. O už tai, kad jis silpnas – niekados neatleis. Visada pagalvok, kad tu nežinai visų niuansų, visų aplinkybių, o į jas gilinantis tikrai neverta gaišti laiko, todėl ir nepadėk. Jis pats žino, kas jam geriausia. Nes žmonėms, kuriems ateina gerumo banga ir nori savo giminaičiams ir nori savo giminaičiams išdalinti savo uždirbta turtą, dalis jų klausia, kodėl tam davė daugiau arba kodėl po lygiai, aš juk artimesnis. Daryk sau gerą, gėrį, niekam nieko neduok už ačiū. Jeigu jis mirksta šūde, gal jam ten tiesiog gerai. Nes jeigu būtų blogai – jis ten nebūtų. O jeigu prašo, tai dar gerai įsigilink ar tai ne laikina jo užgaida išlysti iš Š. Nes gali persigalvoti.
Žmonės, kuriems tu padedi, dažniausiai būna aukos. Ir tavo gerumą traktuoja kaip manipuliaciją, nors, galbūt, tu apie tai net nenutuokia. Jie visada galvoja, kad kažkur čia bus šuo pakastas, juk negali taip nei iš to, nei iš to kažkam kažkas daryti gėrį. Jų toks pasaulis, visur ieškoti kur šuo pakastas. Ypatingai nelysk į žmogiškus santykius. Nepadėk, kai skriaudžia moterį, nes dalis moterų galvoja, kad muša – reiškia myli. Ir nutraukdamas muštynes tu tarsi nutrauki meilės aktą. Žmonės turi patirti visą tą, kas jiems kenkia. Nebūk toksinis veganas, kuris nurodinėja kaip kas turi šalia jo valgyti. Nu, nevalgai tu tos mėsos, tai bent leisk kitam ir nenurodinėk kaip kas turi elgtis. Todėl dar kartą – rūpinkis savimi!
Kad nebūtų taip, koks šio teksto pavadinimas „pridirbai gėrio“, darykite gėrį netiesiogiai, skirkite labdarai, tik nesistenkite padėti pats. Nekurkite gamtoje šiltnamio, nes viskas, kas laikinai auga šiltnamyje, atpranta būti gamtoje ir kai šiltnamis sugriūna – tie šiltnaminiai tau ne tai, kas nepadėkos, o tik iškeiks. Teisūs tie, kurie sako – „Kelias į pragarą grįstas tik gerais ketinimais“. Žodžiu, jeigu turi gelbėtojo sindromą – susikišk jį kuo toliau, kad niekas nematytų.
