Šiuolaikiniame pasaulyje jau kurį laiką dominuoja tolerantiškos gyvenimo normos. Tačiau tolerantiškumas nepastebimai „mutavo“ į ypač šiuo metu akivaizdžiai matomą – tolerantiškąjį diktatą. Perskaitėte teisingai – į būtent diktatą. Nors mes ir sakome, kad gyvename tolerantiškoje visuomenėje, tačiau tikroji tolerancija, mano manymu, turėtų būti kitokia.
Vadinu dabartinę toleranciją diktatu, nes kaip ir kiti diktatai, ji eliminuoja žodžio ar nuomonės laisvę. Net ir socialiniuose tinkluose tai šiuo metu akivaizdu, nes neduokdie savo kitokią nuomonę paskelbsi viešai. Tavo nuomonės išsakymas gali būti įvardintas kaip netinkamas ir gali būti pašalintas. Argi tai tolerancija, jei žmogus, turintis nuomonę, iš kito tolerancijos rinkinio, yra tildomas? Būtent todėl ir pavadinau tai „tolerantiškuoju diktatu“, nes primygtinai, kartais – net agresyviai yra primetamas tolerantiškumo rinkinys, kurį visi kaip vienas kažkodėl turime priimti ir toleruoti.
Tai kas vieniems yra toleruotina, kitiems tai gali būti mirtina
Mes visi turime medicinišką teisę kažko netoleruoti. Turbūt daugeliui yra tekę susidurti su alergija. Primenu, kad alergija – tai padidėjęs organizmo jautrumas tam tikriems aplinkos veiksniams. Alergija gali būti maisto produktams, vaistams, žiedadulkėms, vabzdžiams ir t.t. Šioje vietoje turbūt kiekvienam tai atrodo suprantama ir normalu. Tačiau mūsų kūnas nesibaigia ties mediciniškų alergenų testu, kai vienu metu gali būti vertinama organizmo tolerancija keliems šimtams alergenų.
Mano žmona netoleruoja vienos vaistų sudedamosios dalies, kuri gali sukelti net anafilaksinį šoką. Žinodama tai, mano žmona įdėmiai skaito vaistų sudėtį. Jos kūnas į šią medžiagą sureaguoja ypač skausmingai ir viena ar dvi savaitės būna tiesiog išbraukiamos iš gyvenimo. Mano brolis yra alergiškas katėms ir šunims, jis gali šiuos mielus gyvūnus matyti internete, tačiau gyvos draugystės su jais turėti negali. Turiu draugų, kurie netoleruoja laktozės, todėl kai jie atvyksta į svečius aš visiškai eliminuoju pieno produktus, nes suprantu, kad tai jiems netinkama ir gerbiu juos. Peršasi išvada, kad kas vieniems miela ir gera, tas kitiems gali būti visiškai nepriimtina.
Žmogus, kuris netoleruoja laktozės negali imti ir pradėti vartoti jos. Taip pat ir žmogus rašantis kairiąja ranka gali netoleruoti primygtinio siūlymo išmokti rašyti dešine vien todėl, nes taip elgiasi didžioji dauguma. Tai nėra kažkoks išsigalvojimas – tokia gamta. Žmonės tiesiog turi skirtingus tolerancijos rinkinius ir tas žmogus, kuris auginą katiną negali versti to paties daryti žmogų, kuris šiems gyvūnams yra alergiškas. Arba žmogus toleruojantis laktozę negali brukti stiklinės pieno netoleruojančiam jo.
Šiandiena mes gyvename deklaruojamoje tolerancijoje, tačiau ta tolerancija yra su ryškiu diktato poskoniu, nes primygtinai vienas kitam diktuojame, kas ką turime toleruoti ir esame verčiami elgtis „kaip visi“.
Mes ne „vampyrai“, kurie gyvenimo kokybę galėtų pakeisti vienu įkandimu
Vis dėlto aš norėčiau gyventi pagarbos pasaulyje, o ne tolerancijos diktato pasaulyje. Norėčiau, kad kiti įsigilintų ir gerbtų mano tolerancijų rinkinį. Juk lygiai taip pat aš gerbiu kito žmogaus vertybes ir toleranciją. Mes ne „vampyrai“, kurie gyvenimo kokybę galėtų pakeisti vienu įkandimu, kur per vieną vakarą gali visas kūnas pasikeisti iš esmės. Mes ne vampyrai, todėl sunku žmones versti būti tokiais, nors kartais matome gana akivaizdžias to apraiškas. Norėčiau gyventi pagarbos pasaulyje, kur vienas kitą papildytume, o ne primygtinai keistume.
Mes gyvename bendruomenėje, nes esame bendruomeniniai gyvūnai. Nors ir laikome save labai išsivysčiusiais, bet tikrai toli nuo gamtos ir neatitrūkome (kitą kartą apie tai plačiau parašysiu). O gamta taip sutvėrė, kad bendruomeniniai gyvūnai gyvena bendruomenėje, turėdami skirtingas prigimtines savybes. Tokiu būdu mes papildome vienas kitą ir akivaizdžiai matome, kad vienas be kito negalime.
Juk puikiai žinote, kad vieni iš mūsų vyturiai, kiti – pelėdos. Vieni gali prisiimti atsakomybes ir priimti reikšmingus sprendimus, kitiems patogiau, kai imasi atsakomybės kiti. Vieniems priimtiniau būti šešėly, o kitiems smagiau būti dėmesio centre. Norėčiau gyventi kupiname pagarbos pasaulyje, kur įvairovė matosi žmogiškoje kultūroje, papročiuose ir prigimtyje. O pagarba bus tada, kai šiaurės gyventojų neversime kaitintis kaitrioje Afrikos saulėje, o žmonių iš šiltų kraštų nelaikysime užpoliariniame šaldytuve. Būtent tuomet mano manymu mes gyvensime tikrame pagarbos pasaulyje.
Pasaulis toks gražus ir gamta pas mus tokia įvairi, kad turėtumėme išmokti vertinti mus supančią aplinką. Saugokime savo prigimtis kaip saugome florą ir fauną nuo invazinių rūšių, pasitelkdami fito ir veterinarinį karantiną. Pasaulis didelis ir, tikrai, jame mes tilpsime visi. Ir jis bus nuostabus nuo tos dienos, kai tik pradėsime gyventi pagarbos ir vietinės gamtos vertybėmis.
Aš esu prieš bet kokį diktatą. Ir netgi – prieš naujausią tolerancijos diktatą. Branginkime laisvę ir gamtą, kuri supa mus. Nesvarbu, kad skiriasi mūsų religija, požiūris ar gyvenimo būdas, būkime pagarbūs vieni kitiems. „Tolerancija yra žmogaus, neturinčio įsitikinimų, dorybė“, – sakė G. K. Chestertonas.
Niekada neverta perspausti
Diktuojant mes susiduriame su natūralia atmetimo reakcija, kurią turi daugelis žmonių. Nemaža dalis tiesiog yra linkę nepaklusti diktatui ir visai nesvarbu, kokia tai idėja. Todėl norint populiarinti vieną ar kitą mintį – nediktuokime jos. Diktuodami tik padarysime nepataisomos žalos pačiai idėjai. Išmokime reikšti mintis nediktuojat ar aršiai peršant savo nuomonę.
Dažnai tarp tikinčiųjų kyla nesutarimų dėl religijos, kuri gi yra ta tikroji, teisingoji religija. Būtent čia labai reikalinga pagarba, negalima kitam žmogui primesti tos religijos, kuri artima tau. „Religija yra kaip batų pora. Raskite sau tinkančius, bet neverskite manęs dėvėti jūsų batų“, – sakė Džordžas Karlinas.
Niekada neperspauskime, nebrukime kitiems savo idėjos ar įsitikinimų, net ir dėl taip vadinamo gėrio. Nes tolerancija tampa nusikaltimu, kai atsiranda tolerancijos diktatas peraugantis į kitos nuomonės diskriminaciją. Liberalioji tolerancijos idėja vis labiau tampa savotiška netolerancija kitoms idėjoms.
Aš neprieštarauju veganams, kad jie valgo kitokį maistą nei aš, bet labai norėčiau, kad ir man nenurodinėtų kokį maistą turėčiau valgyti aš. Veganų gyvenimo būdas kitoks nei mano. Mes maitinamės skirtingomis gyvybės formomis, nors mokslininkai žmones priskiria prie „visaėdžių“ ir tik viena yra tikslu, kad mes nevalgome akmenų, kuriuose tikrai nėra gyvybės. Ir tai puiku, kol nepradedame vieni kitiems įrodinėti kurio gi iš mūsų gyvenimo būdas yra teisingesnis. Jie nenešioja kailių, bet jie neturi nurodinėti kaip rengtis šiaurės tautų gyventojams, kaip saugotis nuo šalčio, nes tai jau diktatas. Džiaugiuosi, kad daugėja žmonių, kurie prisijungia ar kuria tam tikrus judėjimus, bet mes neturime eiti prieš žmoniją, taigi jokie reiškiniai ir judėjimai neturėtų pereiti i diktatą.
Vieni toleruoja alkoholį ir tai skatina laikiną linksmumą bei atsipalaidavimą, kitiems alkoholis išprovokuoja agresiją ar priklausomybę, o dar kitiems – organizmas iš viso jo neskaido. Yra net ištisų tautų, kurios netoleruoja alkoholio, taigi skatinimas jiems išgerti – būtų tolygus genocidui. Yra žmonių, kurie alergiški sintetikai, bet lygiai taip pat yra žmonių, kurie yra alergiški vilnai. Vieni važiuoja su benzininiais automobiliais, kiti – elektriniais. Vieni jų teršia gamtą važinėdami, kiti teršia gamtą elektros gamybos metu. Ir vieni ir kiti, jie vis tiek teršia, nors žinoma - tos taršos skirtingos, bet viskas turi vykti ne diktuojant, o argumentuojant. Tada kiekvienas svarus argumentas atras savo klausytoją ir pasekėją.
Galėčiau ilgai rašyti šia tema, tik visada save stabdau, nes galvoju, kad kiekvienas rašinys turi baigtis laiku. Todėl, jeigu leis mano užimtumas ir jūsų noras skaityti nesumažės – būtinai pratęsiu šią temą.
